Nepatogus kinas: privertęs prisimerkti kiekvieną

pagal | 2020 29 sausio

Spalio 22 – lapkričio 16 dienomis festivalis aplankė ne vieną miestą, tarp jų Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Alytų, Anykščius. Kaip ir kasmet „Nepatogus kinas“ bandė sudominti savotišku kinematografijos prieskoniu. Renginys rodo tik dokumentinio tipo filmus, kadangi norima parodyti tikrus, neiškraipytus faktus išrankiam kino žiūrovui. Toliau apie visą besitęsusį veiksmą pasakojo Nepatogaus kino koordinatorė ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė.

Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip sekėsi rengti šių metų festivalį?

Festivalis reikalavo labai daug pasiruošimo. Taigi išvis pradedame ruoštis iš karto pasibaigus vienam, kartais netgi tuo pat metu vykstančiam renginiui. Yra tiek daug dalykų, kuriuos turime atlikti. Pavyzdžiui, programos sudarymas, filmų peržiūra, taip pat finansų bei piniginių išteklių paieška. Visa tai užima gana nemažai laiko.  Kiekvienais metais nežinome ar turėsime daug lėšų. Todėl čia dirba daug žmonių iš idėjos, nes didžiąją dalį metų Nepatogus kinas neturi atskiro kompensavimo, dėlto bandome ieškoti vis naujų rėmėjų, žinoma, turime ir pastovių. Tuo pačiu susiduriame su įvairiais iššūkiais, bet jie yra įveikiami.

Ką norima pasiūlyti žiūrovui iš filmų spektro pagal tematiką?

Kaip ir kiekvienais metais festivalis turi, pavyzdžiui, Žaliąją programą, kuri kasmet keičiasi. Pernai šis repertuaras nagrinėjo problemą susijusią su vandeniu. Šiemet bendradarbiaudami kartu su miškų urėdijomis parengėme temą skirtą miškams. Tai – visos žmonių planetos atgaiva plaučiams.  Taip pat turėjome tradicinę tematiką – panorama, reiškiančia, jog nėra atskirų konkrečių kino seansų. Šios dalies filmai sulaukė didelių tarptautinių festivalių apdovanojimų. Pavyzdžiui, rež. Tatal Derki „Sugrįžimas į Homsą“, rež. Hurbert Sauper „Ateiname su taika“ ir t.t. Taip pat dažnai rodome repertuarą – Ekrane moterys, kuris susijusį su lyčių lygybe. Taipogi siūlėme repertuarą vaikams, kurį rodėme atskirai. Šių metų naujovė, ko anksčiau nėra tekę demonstruoti – konkursinė programa. Dėl jos jaučiamės užaugę, kadangi renginys vyksta jau 8 metai.  Pagaliau didžiuojamės, kad tuo metu buvo tarptautinis žiūri, kurio nariai rinko geriausią filmą. Dabartiniu konkursinės programos laimėtoju tapo šveicarų režisierių F. Devigne ir F. Flory filmas „Skalbykla“. Orlando von Einsiedel „Virunga“ buvo  vienas žiūroviškiausiu metų kino seansu pagal surinktus publikos balsus. Dar turėjome Šiaurės šalių programą ir taipogi kitas. Iš tikrųjų, kažkuria prasme, tai atskleidžia kažkokius žmogaus teisių klausimus, pristato visas nepatogias temas.

Nepatogaus kino ekrano foto

Ar turėjote kitokių lokacijų šiais metais? Kokios tai naujos vietos?

Festivalis visą laiką ieško naujų erdvių, kaip pasiekti kiekvieną žiūrovą. Dėl to, tai yra vienas iš bandymų. Taip pat Vilniuje keletą kartų keitėme vietas. Šiemet  įsikūrėme naujoje erdvėje – Šiaulių kino teatre „Atlantis Cinemas“, o Klaipėdoje persikėlėme į neužilgo atsidarysiantį kūrybinį inkubatorių – Kultūros fabrikas“. Be to, atkeliaujame vis į kitą miestą, pavyzdžiui, šiemet pasirodėme Anykščiuose, kuriame dar nesame buvę. Todėl tie pasirinkimai yra lemiami tam tikrų pamatavimų, apgalvojimų, kaip geriau galėtume pasiekti publika.

Kaune vyko diskusija „Smurtas šeimoje – kokia pagalba galima“. Gal apie tai galite papasakoti plačiau?

Kalbėta apie tai, jog Lietuvoje, kas trečia moteris kenčia nuo smurto šeimoje. 2001 metais buvo priimtas įstatymas nuo smurto artimoje aplinkoje. Kas leido apsaugoti aukas smurtaujančioje šeimoje, ypač dažniausiai skriaudžiamas moteris ir vaikus. Smurtas šeimoje nėra tik privatus reikalas, t. y. nusikaltimas. Diskusijos metu kalbėta, kad labai svarbu netoleruoti prievartos. Tuo atveju, kai girdime, jog kaimynas už sienos muša žmoną, reiškia, kad ir patys galime iškviesti policiją, todėl nebūtina daryti to kenčiančiam žmogui. Labiausiai keliama dilema tapo, kodėl ta moteris nepalieka savo vyro? Taip pat ši problema skambėjo ir filmo peržiūros metu. Buvo rodomas privatus smurtas, kuris labai puikiai atskleidžia atsakymą į tai, jog nėra taip paprasta. Įtūžis su kuriuo susiduriame šeimoje ateina iš žmogaus, kurį labai myli. Tuo metu atrodo, kad įvyksta ne man ir atsitiko tik tą kartą. Psichologė Kristina Navickienė pasakojo apie smurto ratą, kas atskleidžia, kad ypač po pirmo fizinės jėgos protrūkio nesiliaujama to daryti. Pavyzdžiui, ateina “medaus mėnuo”, kai atsiprašinėjamas tampa ypatingai gera elgesio norma: nešiojimas ant rankų, gėlės ir pan. Tada atrodo gal viskas susitvarkė ir sugrįžo į vietas. Tačiau tas asmuo nesustoja nuo savo pradėto smurto protrūkio.

Foto renginio metu iš Kauno.

Foto renginio metu iš Kauno.

Atsivertus Nepatogaus kino puslapį iš karto matyti ekrano fone žmonės su uždengtomis akimis ir išsižiojusiomis burnomis. Kaip galima būtų interpretuoti šią iliustraciją? Ir ką tuo pačiu reiškia jūsų festivalio šūkis?

Šių metų festivalio šūkis – „Filmai suaugusiems. Karas, korupcija, diskriminacija“ ir pati iliustracija mėgino pavaizduoti kinematografijos kūrėjų mintis pagal jų sukurtus kino darbus. Šūkis reiškia ne tai, jog kino seansai yra skirti tik suaugusiems asmenims nuo 18 metų, jokių būdu. Tiesiog filmai skirti tiems, kurie pasiruošę imtis atsakomybės už savo ir aplinkinių veiksmus. Ir, kurie pasirengę pažinti, ir nori pamatyti, kas vyksta aplink juos, kas vyksta su žmonėmis, kas vyksta pasaulyje , ir tiems, kurie trokšta apie tai mąstyti. Čia suaugęs reiškia daugiau brandžią asmenybę, kuri savyje bando ieškoti atsakomybės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *