…nes aš žinau geriausiai!

pagal | 2020 29 sausio

„Egzistuoja tik dvi nuomonės: mano ir neteisinga“. Taip anksčiau maniau ir aš. Turėjau tvirtą savo nuomonę visais įmanomais klausimais ir žinojau, kad ji absoliučiai teisinga. Politika? Ji skirta kvailiams ir neturintiems, ką veikti, todėl man tai neįdomu. Technologijos? Nieko nesuprantu, čia vyrų reikalas. Sportas? Žiūrėti rungtynes tai tas pats, kas išmesti laiką į Hesburger‘io šiukšlių konteinerį. Ekologija? Meh… Vis dėlto, dabar po truputį visa tai kinta.

Kodėl keičiasi požiūris?

Ant manęs kartais pyksta, kad dažnai keičiu nuomonę. Tačiau gyvenime vadovaujuosi Dž. R. Lovel‘io principu, kad „tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia nuomonės“. Galėčiau išskirti dvi situacijas, kada gali būti pakeičiamas požiūris. Pirmu atveju žmogus tiesiog pasisemia išminties, kažką perskaito ar išgirsta ir nusprendžia, kai tai jam priimtina. Tuomet įvyksta neryškus pasikeitimas, kurį galima vadinti natūraliu požiūrio patobulinimu. Antrasis atvejis yra šiek tiek kardinalesnis. Diskusijos metu viena nuomonė gali būti „sutrinta į miltus“ pateikiant faktus ar akivaizdžius argumentus. Štai kodėl nuomonės kaita neišvengiama.

Planuok tik neplanuoti

Mano gyvenime niekas nevyksta pagal planą. Kai buto draugei pasakau, jog namo grįšiu 7 valandą, būtinai kas nors pakviečia išgerti alaus ir grįžtu naktį. Kai ekspromtu pasiryžau su keliais VDU SA nariais važiuoti vieną vakarą į Lenkiją, paaiškėjo, kad kelionė tą vakarą neįvyks. Jeigu bandau įsivaizduoti vietą, vaizdą ar įvyksiančio vakarėlio scenarijų, dar to nepadariusi žinau, kad viskas bus kitaip, negu aš maniau būsiant. Galėčiau vardyti pavyzdžius be galo. Viena vertus, tai erzina ir išmuša iš vėžių. Kita vertus, tuo ir žavus gyvenimas – nenuspėjamas, dinamiškas ir krečiantis pokštus.

Tokia politika…

Dar visai neseniai šventai tikėjau, kad „valdžia“ yra žodžių „kvailys“ ir „vagis“ sinonimai. Buvau įsitikinusi, kad politika skirta tik gadinti nervams. Ji man buvo neįdomi, nesuprantama ir beviltiška. Sulaukusi pilnametystės balsuoti ėjau, tačiau į kabiną užėjau su broliu ir leidau jam pažymėti, nes mano akyse skyrėsi tik partijų pavadinimai. Viena vertus, ir dabar manau, kad tiesos tame yra, tačiau suprantu, kad neteisinga ir neprotinga „nusimesti“ atsakomybę ir nuolat kartoti, kad nėra už ką balsuoti. Šie rinkimai man buvo įdomesni. Perskaičiau oficialius partijų aprašymus, pasidomėjau jų tikslais ir pažadais, diskutavau su draugais. Šiemet netgi žinojau, už ką noriu balsuoti. Beje, balsuoti planavau visai kitaip negu mano tėvai. Sakoma, kad gerais norais pragaras grįstas – rinkimų dieną man balsuoti neleido, nes norėjau tai padaryti Kaune, o ne savo gimtame mieste. Visgi antrame etape savo nuomonę išreiškiau!

Šiandien pusryčiams – atsilenkimai!

Ilgą laiką nekenčiau sporto. Vaikystėje neturėjau draugų, nes bendraklasių akyse buvau storulė. Fizinio lavinimo pamokoms gana lengvai gaudavau pažymas, palengvintą programą ir visokius kitus dokumentus, atveriančius kelią į sportinę stagnaciją ir nesibaigiantį simuliavimą. Laikui bėgant, kaip ir beveik kiekviena modelio standartų neatitinkanti panelė, pasijaučiau stambi. Dietos nesirinkau, nes mėgstu skaniai pavalgyti. Lieknėjimo būdą pradėjo pasirinkti gydytojai. Dėl nugaros skausmo „išrašė“ mankštą (tuomet jaučiausi lyg pastatyta prie gėdos stulpo). Vėliau dar lankiau „kačialką“, aerobikos treniruotes, mankštinausi namie. Tokio sportavimo nauda akivaizdi. Tačiau kokios naudos teikia sportas, kai jame dalyvaujama tik pasyviai – stebima? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas paprastas – jokios. Na, nebent norima užsiauginti alaus pilvą. Vis dėlto, vieną nemigos naktį apie tai susimąsčiau ir suvokiau, sportas suvienija žmones ir galbūt net turi įtakos taikos (bent jau sąlyginės) pasaulyje palaikymui. Nors krepšinio rungtynes ir pati žiūriu retai, bet džiaugiuosi, kai mes laimime. Smagu girdėti per čempionatus skanduojamą vardą Lietuva arba tiesiog sėdėti prie TV ekrano ir stebėti draugų reakciją skrendant kamuoliui per aikštę. O sportas krepšiniu neapsiriboja…

Ką aš čia kliedžiu?

Šitą straipsnį rašiau beveik savaitę – dalimis. Skaitydama šiandien norėčiau šiek tiek pakoreguoti kai kurias savo išsakytas mintis, bet to nedarau. Tuomet, kai jas rašiau, tikėjau, kad jos teisingos. Nemanau, kad gėda elgtis kvailai ir klysti. Daug svarbiau pastebėjus padarytas klaidas, jas pripažinti. Pabrėžiu, pastebėjus pačiam. O jei ne? Tuomet tai jau ne tavo problema, nes vis dar manai, kad tos minutės elgesys ar požiūris buvo teisingas. Painu. Tačiau būtų daug sudėtingiau, jei pradėčiau svarstyti apie nuomonės išliekamąją vertę. Ar verta apskritai turėti ir išsakyti savo nuomonę, jeigu keičiantis asmenybei ji taip pat kis? Kas tuomet kvailys: tas, kuris žino, ar tas, kuris tyli? Ir viskas baigiasi Sokratu – „žinau, kad nieko nežinau“…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *