Nori išmokti naujų įgūdžių? Pradėk nuo „Aš esu…“

pagal | 2020 29 sausio

Dar 1997 m. muzikos akademijos profesorius Gary McPherson nusprendė išsiaiškinti paslaptį, kuri ne vieną amžių kamavo tėvus ir muzikos mokytojus. Kodėl vieni vaikai, praktikuodamiesi pamokose, progresuoja greičiau nei kiti?

McPherson pažvelgė į šią situaciją netradiciškai. Profesorius atliko tyrimą, į kurį buvo įtraukti 157 atsitiktinai parinkti vaikai. Jų progresas buvo fiksuojamas biometriniais tyrimais, treniruočių video įrašais ir apklausiant vaikus asmeniškai. Šis tyrimas buvo vykdomas nuo to momento, kai vaikai išsirinko po instrumentą, kuriuo norės groti iki dienos, kai jie baigs mokyklą.

Prieš pirmąją pamoką vaikams buvo užduotas klausimas (kuris, kaip matysime vėliau, atskleis labai daug): „Kiek ilgai planuoji groti savo naujuoju instrumentu?“. Daniel Coyle knygoje „The Talent Code: Greatness Isn’t Born. It’s Grown. Here’s How“, McPherson pasakoja savo prisiminimus iš šio eksperimento: „Iš pradžių, vaikai dažniausiai atsakydavo nežinantys, kiek laiko gros. Bet kai pakapstydavau giliau, klausdamas jų dar kelis kartus, jie atsakydavo daug nuoširdžiau. Net tada jie jau turėjo idėją, kurios buvo vedami. Kažkas iš jų aplinkos juos paskatino pasirinkti tą instrumentą ir pasakyti: „Taip. Tai skirta man.“

Vaikai buvo paprašyti atsakyti, kiek laiko planuoja groti instrumentu. Mokiniai galėjo pasirinkti tokius atsakymus kaip: šiais metais, pradinėje mokykloje/vidurinėje mokykloje arba visą savo gyvenimą. Tada jų atsakymai buvo suskirstyti į tris kategorijas:

  1. Trumpalaikiai įsipareigojimai
  2. Vidutinės trukmės įsipareigojimai
  3. Ilgalaikiai įsipareigojimai
diagrama

Vėliau profesorius užfiksavo, kiek laiko per savaitę mokiniai praktikuodavosi groti savo naujuoju instrumentu: trumpai (20 min. per savaitę), vidutiniškai (45 min. per savaitę), ilgai (90 min. per savaitę). Jis sulygino rezultatus su Watkins Farnum parengtu įgūdžių tikrinimo testu. Rezultatai atrodė maždaug taip:

Iš šios diagramos matome, kad vaikai, kurie lygiai tiek pat laiko praktikavosi, tačiau turėjo skirtingus užmojus ir planus, pasirodė skirtingai ir gavo skirtingus įvertinimus. Tie, kurie buvo pasiryžę groti šiuo instrumentu visą savo gyvenimą, pasirodė maždaug 400% geriau nei tie, kurie laikinai galvojo tuo užsiimti, nors praktikavosi tiek pat laiko. Grupė, kuri grojo instrumentu vidutiniškai 20 min. per savaitę, tačiau buvo įsipareigoję tuo užsiimti ilgai, progresavo greičiau nei tie, kurie per savaitę treniravosi daugiau nei pusantros valandos, tačiau nenorėjo tuo užsiimti ateityje. Įspūdingiausia buvo tai, kad kai vaikai, kurių motyvacija groti buvo aukšta, padidino savo praktikos instrumentu laiką, rezultatai neįtikėtinai šoktelėjo į viršų.

Motyvacija ilgalaikėje praktikoje

Kas buvo tikrasis faktorius, nulėmęs tokius didžiulius skirtumus tarp vaikų grupių? Gal tai jų IQ? Ritmo pojūtis? Matematinės žinios? Socialinė padėtis? Iš tikrųjų nei vienas iš šių faktorių nebuvo lemiantis. Pagrindinė idėja, kuri skyrė vienus vaikus nuo kitų, buvo jų pačių požiūris į save. McPherson pasakoja: „Mes instinktyviai suvokiame kiekvieną studentą, kaip tuščią – baltą popieriaus lapą, laukiantį, kol jis bus užpildytas, bet idėjos kurias vaikai atsinešė jau į pirmąją pamoką tikriausiai buvo daug svarbesnės už mūsų intencijas ar požiūrį. Kažkuriuo momentu jie kristalizavo savo patirtį, kuri privertė juos pasakyti: „Aš esu muzikantas“. Ši mintis buvo lyg iššauta strėlė, lekianti visu greičiu ir gerai žinanti, kur ji turi taikyti.“

Kodėl tikslų užsibrėžimas gali neveikti?

Šiuo metu labai populiaru užsibrėžti tikslus, išsigryninti idėjas, ypač rašant jas ant lapo ir garsiai kasdien skaitant. Tačiau to neužtenka. Jeigu netikėsi, kad esi žmogus galintis pasiekti visus tikslus, kuriuos užsibrėži, neturėsi įkvėpimo, tada gali rašyti ir skaityti juos, kad ir kiekvieną dieną visą savo likusį gyvenimą – niekas nepasikeis. Jeigu nori pasiryžti ir atsiduoti savo tikslams ilgalaikėje perspektyvoje, tau reikės identifikuoti save iš naujo, kad tavo asmenybė įkvėptų veiksmus, padedančius tau siekti savo tikslo. Tai yra tai, ką darė vaikų grupė, kuri buvo pasiryžusi groti instrumentu visą savo likusį gyvenimą (nesvarbu, ar jie vėliau tai darė, ar ne). Jie nežiūrėjo į tai kaip į papildomą užklasinę veiklą – jie matė save kaip muzikantus.

as

Kaip sukurti naująjį Aš?

Tavo identitetas yra tai, kas tu esi. Tai ne tai, ką kiti žmonės sako apie tave, tai yra tai, ką tu pats apie save manai. Tai ne tavo išvaizda, darbas, ar tavo praeities klaidos. Kiekvienas momentas yra skirtas tam, kad iš naujo apibūdintum save pats.

Tai daroma taip:

  1. Nuspręsk kuo nori būti („Aš esu muzikantas“)
  2. Imkis veiksmų ir kurk naują savo charakteristiką, kuri pagrįstų tavo naują įsitikinimą.(Aš esu muzikantas, nes groju kasdien)

Kai galvojame, kad reikia imtis kažkokių veiksmų, dažniausiai įsivaizduojame, kad tai turi būti kažkas labai didelio. Bet tai netiesa. Iš tikrųjų, kuo mažesni žingsneliai, tuo geriau. Kodėl? Todėl, kad tai, kas iš mūsų jau pradžioje nereikalauja didelių pastangų, nesukelia mums neigiamų emocijų, todėl lengviau pradėti ir nuosekliai tęsti norimą veiklą.

„Aš esu…“ gali mums labai daug pasakyti apie kitą žmogų, jei pažiūrėsime į šią frazę atidžiau, galime pastebėti,  kad ji dažniausiai nusako ir tai, ką mes veikiame. Viena gera taisyklė, kaip naudoti šią frazę tinkamai: asocijuok „Aš esu…“ su pozityvia veikla ir atskirk nuo veiklos, kurios nebenori tęsti. Pavyzdžiui, jei tavo tikslas yra nubėgti maratoną, turėtum sakyti: „Aš esu bėgikas, dėl to aš bėgu“, tai geriau negu „Aš treniruojuosi maratonui, todėl aš turiu bėgti“ (galima pastebėti, kaip žodžiai „turiu bėgti“ viduje sudirgina šiek tiek neigiamų emocijų). Kai veiksmas yra susietas su tave apibūdinančia sąvoka, jis skatina ir įkvėpia tokį tavo elgesį.

Kontraversiška tai, kad norint išmokti pakeisti prastą įprotį nauju, geriau neidentifikuoti savęs su neigiamas emocijas keliančiu įvykiu. Geriau sakyti „dieta, kurią bandžiau, buvo niekam tikusi“, nei „dieta, kurią bandžiau, nepasisekė, dėl to aš nevykėlis“. Nustebsi kaip greitai vyksta procesas, kai iš naujo identifikuoji savo asmenybę. Pajusi vidinį poreikį imtis veiksmo: jei nesiimi, jautiesi meluojantis pats sau (niekas, iš tikrųjų, nenori meluoti sau). Jei nusprendi, kad esi muzikantas, neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik kurti muziką.

Štai dar keletas pavyzdžių:

Jei tavo tikslas parašyti knygą, tai tu esi rašytojas, dėl to tu rašai.

Jei tavo tikslas numesti 5 kg, tu esi žmogus gyvenantis sveikai, dėl to tu valgai sveiką maistą ir daug judi (skamba daug geriau nei frazės „aš laikausi dietos“ ar „metu svorį“).

Nesvarbu, kurį pavyzdį paimtume, jei elgsiesi pasikliaudamas savo naujai identifikuota asmenybe, pozityvūs rezultatai bus neišvengiami. Gali ginčytis sakydamas „Bet aš netikiu, jog esu…“. Ir su tuo viskas gerai, tiesiog po „bet“ pridėk žodelius „kol kas“, tai bus nuoroda, kad galiausiai patikėsi. Svarbu atsiminti tai, kad viskas, ką reikia padaryti, tai pradėti mažais pokyčiais, kasdienėmis praktikomis, tai padės sutvirtinti naujus įsitikinimus ir nuostatas. Vienintelis likęs klausimas − kas esi šiandien ir kokių veiksmų tau reikia imtis dabar?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *