Nuo meno iki beprotybės su Guoda Indriūnaite

pagal | 2020 29 sausio

Pianistė Guoda Indriūnaitė – vienas iš beprotiškiausių ir charizmatiškiausių mano sutiktų žmonių. Pelniusi nesuskaičiuojamą galybę apdovanojimų, ji išlieka paprasta, kukli ir kupina menininkams būdingo žavesio. Geriant su ja kavą ir bičiuliškai šnekučiuojantis, netikėtai kilo idėja parašyti straipsnį ir pasidalinti su Jauti.lt skaitytojais Guodos idėjomis ir išskirtiniu požiūriu į pasaulį.

Guoda Indriūnaitė, kaip ir minėjau, daugybės tarptautinių konkursų laureatė, koncertavusi įvairiose šalyse, atlikusi rečitalių, grojusi su pianiste Guoda Gedvilaite… galima vardyti ir vardyti. Pirmą kartą prie pianino prisėdusi būdama penkerių, dabar jau dvyliktokė Guoda toliau sėkmingai tęsia muzikinę veiklą.

Guodą atsiminiau dar visai mažą iš tų laikų, kai kartu grojom Anykščių muzikos mokyklos ansamblyje. Dar būdama dešimtmetė ir nelabai suprasdama, kas apskritai yra menas,  žavėjausi jos sugebėjimu pajusti muziką. Man buvo keista ir gražu, kai grodama ji taip įsijausdavo, jog atrodydavo, kad tuojau išgrius iš pianisto kėdės. Vėliau ji išvyko mokytis į M.K. Čiurlionio meno mokyklą. Keletą metų su Guoda nebendravau ir žinojau tik tiek, kiek perskaitydavau spaudoje. Vis dėlto taip nutiko, kad mes vėl atsitiktinai susitikome ir susitarėme susitikti išgerti kavos. Pokalbiui apie viską ir nieką įpusėjus, supratau, kad tai, ką kalbame, įdomu. Pasiskolinau tušinuką, radau aplamdytą lapelį ir…štai interviu su Guoda Indriūnaite.

Groti fortepijonu pradėjai anksti. Kiekvienam muzikos mokyklą lankančiam vaikui anksčiau ar vėliau kyla mintis ją mesti ir nebegroti. Ar tu taip pat praėjai šį etapą?

Galbūt pasirodys keista, bet visuomet grojau savo malonumui. Muzikuoti labai skatino mama, bet negaliu sakyti, kad man ir pačiai tai nepatiko. Pripažinkim, vaikai dar neturi savo nuomonės, todėl daro tai, ką jiems liepia daryti. Aš taip pat negalvojau, tiesiog grojau. Pradžioje grojimas priminė žaidimą, mokytoja sugalvodavo kaip mane sudominti, įtraukti. Vėliau tai tapo kažkuo panašaus į fanatizmą, nebegalėjau negroti. Panašiai kaip pasakoje apie raudonas kurpaites, kurias vieną kartą apsiavus nebeįmanoma nusiauti ir nebešokti.

Išvažiavai mokytis į M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Kaip tai formavo tavo požiūrį į muziką, menininko profesiją?

Patekau į visiškai kitą pasaulį. Turėjau būti savarankiška, pati priimti sprendimus. Tuomet ir prasidėjo beprotybė. Pajutau, kad išsiskiriu iš tipiškų bendraamžių vilniečių, turime skirtingus interesus. Menininkai… Žmonėms, ypač vyresnės kartos atstovams, atrodo, kad groti yra labai paprasta. Jie pažiūri koncertą, viskas gražu, techniška, lengva. Iš tiesų tai kruvinas darbas. Tai judesys, fizika, mokslas. Tenka išmokti kūrinį taip, kad grodamas nieko negalvotum, kad žiūrovas nematytų jokių tavo pastangų, tik pajautimą ir kūrinio išgyvenimą.

Menininko specialybę vertinti sunku. Viena vertus, yra žmonių, kuriems tai yra pašaukimas. Jiems duotas pajautimas, galimybė išreikšti jausmus, talentas. Tačiau menas – brangus malonumas. Iš to pragyventi be galo sunku, nes paprastai visuomenė nesuvokia kaip sunku tai daryti. Šiandien dažniausiai garsūs tie, kurie gerai išreklamuoti, gražūs, turintys ryšių ir pinigų.

Koks tuomet turi būti menininkas?

Laisvas. Būtinai laisvas. Žinoma, lygiai taip pat svarbu ir talentas bei darbštumas, be to neįmanoma niekas. Taip pat charizmatiškas. Charizmatiškumą galima išsiugdyti iki tam tikros ribos, bet tiems, kurie tiesiog kažkuo traukia, yra lengviau. Dar turiu paminėti vaizduotę. Natūralu, kad ji neatsiejama nuo muzikanto, dailininko, fotografo, bet ji turėtų būtų ugdoma kiekviename žmoguje. Šiais laikais visur reikalaujama racionalumo, tikslumo, konkretumo. Liūdna, kad mokyklose, kur vaikai dar tik pradeda formuotis, iš karto slopinamas jų individualumas, peršama viena teisinga nuomonė. Tas, kuris eina prieš srovę, yra kitoks. Jis laikomas kvailiu, bepročiu. Bet ilgainiui prie tokio aplinkinių požiūrio pripranti (šypsosi).

Kai mokiausi muzikos mokykloje išgirdau pasakymą, jog muzikuojantys vaikai yra geresni. Ką apie tai manai?

Visiškai pritariu. Muzikos mokyklas baigę vaikai dvasingesni. Kuo labiau įsijauti į muziką, tuo labiau tavo pasaulis tolsta nuo realybės. Net jei vėliau nebegroji, tai palieka pėdsaką tavyje. Neretai tokie vaikai pradžioje sunkiai pritampa, aplinkiniams atrodo keisti, tačiau gyvenimas taip sutvertas, kad viską sudėlioja į savo vėžes. Anksčiau ar vėliau atrandama sava vieta ir aplinka. Kiekvienas vaikas turi gauti meno, kad bent šiek tiek būtų kitoks ir pilkai masei atrodytų kaip beprotis.

Kas įdomiausio nutiko koncertuojant?

Grojau koncerte Vokietijoje. Vienas kūrinys buvo tikrai efektingas, ekspresyvus. Tačiau pauzės metu vienas vyras labai garsiai užknarkė. Mačiau, kad po to jam buvo labai gėda, todėl paliko salę. Man daugiau kaip ir nieko ypatingo nenutiko. Galiu papasakoti garsios Lietuvos pianistės Mūzos Rubackybės nuotykį. Jai grojant buvo dingusi elektra, tačiau ji pabaigė kūrinį be klaidų. Vėliau atsistojo tamsoje ir pasakė, kad kitos dalies tamsoje atlikti negalės, nes ji gana sudėtinga. Tuomet atsirado elektra.

Kas tave įkvepia?

Mocartas. Dieviškai tobula muzika, tvarkinga forma. Viskas jo muzikoje sudėta tobulai tvarkingai, taip, kaip ir Visatoj, viskas turi savo reikšmę ir dėsnius. Man patinka jį groti, šis kompozitorius niekados nenusibos.

Su Guoda Indriūnaite galima kalbėti valandą ar dvi, ji vis vien turės ką pasakyti.  Atrodo, kad uždaviau jai vos porą klausimų, o sužinojau tiek daug ir tiek mažai vienu metu. Buvo smagu, šilta, malonu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *