„Nuopuolis“ – Žmonijos eros pabaiga

pagal | 2020 29 sausio

Nerašyta taisyklė byloja, kad trilogijos antroji dalis dažnai pranoksta pirmąją, o kartais – ir trečiąją. Režisieriaus Guilliermo del Toro ir rašytojo Chucko Hogano „Padermės“ trilogijos antroji knyga „Nuopuolis“ puikiai tą patvirtina.

Romanas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji knyga „Padermė“. Daktaras Efraimas Gudveteris ir jo bendražygiai bei senasis lombardininkas Abrahamas Setrakianas suvienijo jėgas ir, stengdamiesi kartą ir visiems laikams sunaikinti vampyrų grėsmę, bandė užpulti šių padarų tėvo – Šeimininko irštvą. Deja, jiems nepavyko siaubūno pribaigti, tik sunkiai sužeisti, tad dabar grupuotė desperatiškai ieško, kaip Šeimininką sunaikinti galutinai. Maža to, paaiškėja, kad Šeimininkas ir jo vampyrai – tik viena nakties grobuonių rūšis. Paslaptingi protėviai taip pat bando sunaikinti ambicingąjį Šeimininką ir užkirsti kelią jo planams pavergti pasaulį. Tam reikalui jie užverbuoja nusikaltėlį Augustiną Elizadę, kuris veikia kaip jų karys dienos šviesoje. Naktį Protėviams atstovauja vampyrų naikinimo būriai, kuriuos sudaro Protėvių paversti vampyrai ir enigmatiškasis ponas Kvinlanas, kuris yra kitoks nei kiti kraujasiurbiai. Herojams, turintiems tokią paramą sužimba viltis – viename Niujorko aukcionų parduodamas paslaptingas tomas, pavadinimu „Occido Lumen“. Jame slypi vampyrų padermės kilmė ir galbūt netgi atsakymas, kaip įveikti Šeimininką.

Pirmasis trilogijos romanas padėjo tvirtus pamatus, tačiau būtent dėl to jam trūko veiksmo. „Nuopuolyje“ ši klaida ištaisoma – jame gausu efektingų kovų su Niujorką užplūdusiomis pabaisomis, taip pat daug įtampos – žūti gali bet kas, bet kur ir bet kada. Del Toro ir Hoganas įtikinamai piešia didmiesčio, pamažu vis labiau apimamo panikos, paveikslą. Epizodai, kuriuose aprašomas kol kas dar įprasta vaga tekantis niujorkiečių gyvenimas antgamtinės katastrofos fone, veikia įtikinamai ir priverčia nugarą nubėgti pagaugais. Knyga taip pat lengvai kritikuoja šiuolaikinę visuomenę ir jos gyvenimo būdą – akivaizdūs vampyrų grėsmės įrodymai medijose yra išjuokiami, biurokratai ginčijasi, kokių priemonių imtis, o saugumą turintys užtikrinti asmenys ne tik nesugeba to padaryti, bet dar ir palengvina infekcijos plitimą.

Negalima sakyti, kad personažai „Nuopuolyje“ lieka antrame plane. Daktaras Gudveteris, kurį galima laikyti pagrindiniu herojumi, vis dar plėšosi tarp savo pareigos gelbėti žmones ir prievolės daryti tai, kas būtina išlikimo vardan. Negana to, dabar jis privalo pasirūpinti ir savo sūnumi Zaku, kurio motina virto vampyre. Baimė, kad ji bet kada ateis paversti berniuką vampyru, graužia Efraimą visoje knygos eigoje. Jis ganėtinai kontrastuoja su Abrahamu Setrakianu – patyrusiu vampyrų medžiotoju. Interliudėse tarp skyrių aprašomas Setrakiano gyvenimas koncentracijos stovykloje, kur jis pirmąsyk susidūrė su vampyrų paderme, ir jaunystė, kurios metu jis prarado mylimą žmoną. Setrakianas pamažu prisiriša prie savo suburtos išgyvenusiųjų komandos, kuri, galima teigti, jam tampa šeima, kurios neturėjo. Ypatingai glaudūs ryšiai užsimezga tarp jo ir Vasilijaus Feto – ukrainiečių kilmės parazitų naikintojo. Fetas yra stiprus, ryžtingas vyriškis, nebijantis daryti to, ką reikia – tikra priešingybė Efraimui Gudveteriui. Dėl šių savybių Setrakianas tarsi mato Fetą savo „įpėdiniu“, bet tuo pat metu giliai supranta ir daktaro Setrakiano padėtį. Senolis jaučia artėjančią mirtį ir bando išgelbėti pasaulį bet kokia kaina.

„Nuopuolis“ visokeriopai pranoksta „Padermę“. Romane pakanka tiek veiksmo, tiek įtampos, o personažų charakteriai ir santykiai atskleidžiami daug kruopščiau ir detaliau. Čia išplėtojama ir viso romano priešistorė, kuri ne ką mažiau įstabi bei įtraukianti. Netikėta ir pribloškianti pabaiga paliks skaitytoją be žado, o atsigavęs nuo patirto šoko, šis suskubs atsiversti ir paskutiniają trilogijos dalį „Amžinoji naktis“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *