O dabar būsiu fotografu! Du žingsniai nacionalinės premijos link

pagal | 2020 29 sausio
bbs.jxuu.cn

Prieš 50 metų pasakęs, kad esi fotografas, būtum užsiklijavęs garbingą menininko, kartu išmanančio dar ir sudėtingus cheminius bei fizikinius procesus, etiketę. Na, o taip prisistatęs 2013-aisiais, tikriausiai sulauktum pašaipios šypsenos ir atsako „Aš irgi!“. Kas atsitiko su fotografija, kodėl ji tapo populiaresniu hobiu nei joga, mezgimas ir badmintonas kartu sudėjus?

Drastišką fotografų augimą pirmiausia sąlygojo foto technikos kainos. Anuomet fotoaparatas buvo laikomas prabangos preke ir specialisto darbo įrankiu, o dabar elementarus mobilusis telefonas, kainuojantis vos kelis šimtus, gali daryti nuotraukas, kurios Louis Daguerre priverstų žagsėti iš pavydo. Nors mobilografija ir populiari, laimei, ja užsiimantys fotografais vadinti savęs dar nedrįsta.

Norint užsikabinti garbingą fotografo titulą, pirmiausia reikia įsigyti veidrodinį fotoaparatą (ar bent jau didelę muilinę, bet tada būtinai juodą), o tada jau hell breaks loose, kaip amerikiečiai sako. Šį sąryšį tikriausiai lemia visuomenėje paplitusi miskoncepcija, kai viskas, kas yra didesnis už kompaktinį fotoaparatą yra traktuojama kaip profesionali įranga. Ne, „Canonas“ už 1300lt nėra profesionalus, kad ir kaip tu į jį žiūrėsi. Taip, su geru objektyvu ir dar geresnėmis rankomis jis daro tikrai neblogas nuotraukas ir gali būti daug kur panaudojamas, bet vadinti jį profesionaliu – nė už ką.

Antrasis ir bene paskutinis žingsnis links nacionalinės premijos verto menininko vardo yra Facebook paskyra, pavadinta pagal formulę vardas+pavardė+photography. Originaliu būt nereikia, fotografija gi ne koks kūrybinis darbas. Tada pradedi rengti konkursėlius, kurių nugalėtojus apdovanoji savo nuotraukomis, prašai draugų, kad sušelptų „laikais“ ir užsiimi panašaus plauko spamu. Viskas tarsi būtų gražu, tik telefonas vis neskamba ir pasiūlymai iš „Vogue“ neplaukia. Eilinį kartą patikrinus ar telefono baterija kartais neišseko ir galiausiai nusprendus, kad nieko jie ten nesupranta, jaunasis talentas sugalvoja eiti fotografuoti vestuvių.

Vestuvių fotografų sluoksniuose galima tapti labai nepopuliariu ir nemėgstamu, nes tavo darbas (kaip ir technika) bus įkainotas kokius 5 ar 10 kartų mažesne pinigų suma, nei tos srities profesionalų. Neišrankus vestuvininkas, kurio planuotas biudžetas ir taip viršytas jau tris kartus, gali netyčia ir susižavėti pigia alternatyva. Nuotraukos, žinoma, geros nebus, bet jaunavedžiai nutarę, kad antrą kartą nesiženys, sukąstais dantimis sumokės. Tikriausiai.

John Mueller

John Mueller

Vėliau keliai lieka tik du: įgudę ieškoti naivių klientų gali likti šiame versle ir taip užsitarnauti sočią ateitį, na, o tie, kurie kartais klauso sąžinės balso, po pirmųjų vestuvių tikriausiai nusispjaus į viską ir eis ieškoti kito užsiėmimo. Pageidautina tokio, kuris per naktį paverstų pasaulinio garso milijonieriumi.

Kalbant rimtai, dėl fotografijos vertės sumenkimo nemažiau už tingius mėgėjus kalti ir klientai. Fotografija, ypač skaitmeninė, nebelaikoma kažkokių  gabumų reikalaujančiu procesu, tai tapo elementariu mygtuko spustelėjimu, kurį gali atlikti kiekvienas, gamtos apdovanotas bent vienu pirštu. Mokėti 10 tūkstančių už judesį smiliumi? Beprotybė, gi yra tai darančių ir už dyką.

John Mueller savo tinklaraštyje petapixel.com rašė „This Photograph Is Not Free“, čia jis aiškina, kiek jam kainavo padaryti saulėlydžio peizažą nuo Ramiojo vandenyno kranto. 6,612 dolerių, arba 17418 litų, neskaičiuojant jokių žmogiškųjų išteklių, neįkainojant žinių ir patirties. Tikėtina, kad už tą nuotrauką jis negaus nė cento. Jei kas ir susidomėtų jos pirkimu, už kiekvieno kampo slepiasi, kuris tą patį peizažą (tik nepalyginamai praščiau, bet kam gi tai rūpi), nufotografuos keliolika kartų pigiau ar tiesiog pasitenkins savo vardu prie nuotraukos.

Fotografija, kad ir kaip ją pavadintum, didžiu menu ar tiesiog chaltūra, vis tiek yra darbas. Darbas, kurį, kaip ir bet kurį kitą, norint atlikti gerai, reikia daug investuoti, ir investuoti pirmiausia ne į techniką, o save. Na, o „vartotojams“, kol dar ne visos vestuvės fotografuojamos aifaunais, reikia išmokti kritiškai žvelgti į šią profesiją ir nebijoti kvestionuoti fotografo, su kabutėmis ar be, darbo rezultatų ir visada ieškoti geriausio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *