Paanalizuokime situaciją Ukrainoje: kas, kodėl ir kaip?

pagal | 2020 23 sausio

Jau dvi savaites vykstantys protestai Ukrainoje nesibaigia. Prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti svarbią politinę ir prekybinę sutartį su ES iššaukė šimtatūkstantines minias pareikšti savo poziciją. Nors valdžios žodis griežtas – sutarties su ES nebus, bet protestuotojai toliau ragina vieni kitus siekti savo tikslų. Ir vis dėlto, gal buvo galima išvengti šių jau revoliuciniais judėjimais tapusių protestų? Kaip sėkmingai Vakarai ir Rytai daro įtaką Ukrainoje ir ko siekia jau pesimistišką ateitį matantys protestuotojai? Pabandykim analizuoti šią situaciją, visgi jos rezultatai gali „paliesti“ ir mus.

1932-1933 m. dabartinės Ukrainos teritorijoje badu numarinta beveik 20proc. tautos (iki 10 milijonų žmonių). Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“ ir bandymai rusifikuoti visą tautą. Šių, kaip ir kitų TSRS nusikaltimų vykdymas ir jų nepripažinimas, jau senai formavo Ukrainos piliečių priešiškas nuotaikas Rusijos valdžiai. Nestabili ekonomika ir didžiausias korupcijos lygis Europoje tik brandino senas nuoskaudas ir norą gyventi demokratiškai, o Viktoro Janukovyčiaus netiesioginis pareiškimas, kad demokratija atkeliama neribotam laikui, buvo „paskutinis lašas perpildęs kantrybės taurę“, demokratiškai gyventi norintiems piliečiams.

Iš pirmo žvilgsnio labai aišku – protestuotojai siekia atsiriboti nuo Rusijos atsisukdami į Europos Sąjungą, bet ar tai įmanoma? Mano manymu sėkmingai revoliucijai reikia keturių esminių sąlygų:

  • vieningos tautos;
  • konkrečių tikslų;
  • lyderio;
  • palaikymo iš užsienio.

Ar jos egzistuoja dabartinėje Ukrainos situacijoje?

„Mano nuomone aktyviausi protestuotojai yra studentai, nes jiems labiausiai rūpi šalies ateitis“, – situaciją komentuoja studentė iš Ukrainos, Anna Romanenko. Iš tiesų, visais laikais revoliucijų organizatoriai buvo akademinė bendruomenė, ne veltui Tarybų Sąjunga „valymus“ vykdė prieš inteligentiją, kad šie nesugebėtų suvienyti tautos. Šiandien situacija kita – milicijai užpuolus taikius studentus, protestai įsigalėjo dar didesniais mastais. Be to, žinant kokie pavojingi situacijos išlaikymui gali būti studentai, milicija pradėjo rinkti informaciją ir persekioti tuos studentus bei dėstytojus, kurie nelankė paskaitų ar atvirai ragino kitus dalyvauti protestuose.

Suskaldyti tautą sėkmingai bandoma ir vykdant represijas prieš dirbančiąją klasę bei tėvus: „daugelis žmonių, nors ir nenori dalyvauti antirevoliuciniuose mitinguose, bet yra priversti ten būti. Priešingu atveju jie prarastų darbus ir nukentėtų jų šeimos nariai“ – savo patirtimi dalinasi kitas studentas iš Ukrainos, Artem Palamarchuk. Sutelkti vieningą tautą trukdo ir Rytinė prorusiška Ukrainos dalis, kuri akcentuoja bendradarbiavimo su Rusija naudą ir bendrą dviejų šalių istoriją.

Nors reikalavimai keitėsi, tačiau protestuotojai nusistatė ir laikosi konkrečių tikslų: pradžioje, taikiomis demonstracijomis valdžia buvo skatinama pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, o tam neįvykus, pradėta griežtai reikalauti valdžios atsistatydinimo, pirmalaikių prezidento rinkimų ir politinių kalinių išlaisvinimo.

Šis protestas yra žymiau daugiau žadantis nei įvykiai Turkijoje, nes minėtu atveju žmonės protestavo be konkretesnių tikslų ir ypatingai svarbu – be lyderio. Ukraina turi lyderių, bet problema, kad jis ne vienas. Vieniem autoritetas yra opozicijos lyderis Vitalijus Kličko, kitiem – Julija Tymošenko, tačiau labai svarbu, kad revoliuciją vestų vienas, pasitikėjimą tauta turintis asmuo, kaip Lietuvos atveju buvo Vytautas Landsbergis, su siekiu atkurti nepriklausomybę.

Kogero fiziškai neįmanoma pamatuoti, kiek tokioje situacijoje protestuotojams yra svarbus užsienio valstybių palaikymas, tačiau morališkai, tai manau yra labai reikšminga. Per socialinius tinklus, žiniasklaidą ir protestų metu paramą išreiškiantys tiek oficialūs užsienio valstybių atstovai, tiek nevyriausybinės organizacijos ir eiliniai žmonės nelieka nepastebėti. Tą gali paliudyti ir ukrainietis Vitalik petriv: „daug užsieniečių šiuo metu yra Kijevo protestuose, žinau, kad tarp jų yra ir lietuvių bei lenkų. Lietuvos Prezidentė, bei vyriausybė bando įtikinti mūsų Prezidentą, kad šis persigalvotų, bet kol kas tai nepadeda“. Toks palaikymas motyvuoja protestuotojus siekti savo tikslų ir yra stiprus argumentas nesustoti. Blogiausia tai, kad Ukrainos valdžia turi stiprų palaikymą iš Rusijos. Tik šioje situacijoje, palaikymas yra  grasinimai ir pažadai, kurie priešingai, nei uždegta žvakutė kažkur kitam pasaulio gale, yra lengvai įvertinami  faktoriai.

Užbaigiant būtų galima bandyti spėti kieno naudai pasibaigs ši situacija. Gyvenant demokratinėje valstybėje ir matant jos pranašumus norėtųsi, kad ir Ukrainoje būtų išgirstas piliečių balsas, tačiau įvertinant aplinkybes, neatrodo, kad protestai pasibaigs jų naudai. Bet kokiu atveju, manau, kad tauta demonstruoja ypatingą ryžtą ir tai yra didžiulis žingsnis kuriant tokią valstybę, kurioje jie nori gyventi. O kaip manot Jūs? Ar šios situacijos pabaiga gali kaip nors padaryti įtaką mums?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *