„Padermė“: vampyrai vėl tampa baisūs

pagal | 2020 29 sausio

Vieną lapkričio vakarą Niujorko Džono F. Kenedžio oro uoste nusileidžia keleivinis lėktuvas. Jo viduje – aklina tamsa, tarsi nė gyvos dvasios. Sukviečiamos visos specialiosios tarnybos, tarp jų – ir Ligų kontrolės departamento specialusis padalinys, vadovaujamas epidemiologo Efraimo Gudveterio. Atvėrus lėktuvo duris, mokslininkus pasitinka kraupus vaizdas – beveik visi keleiviai iš šimto dešimties skridusiųjų, išskyrus keturis, nebegyvi, tačiau nematyti jokių ženklų, kas galėjo juos nužudyti. Maža to, orlaivyje aptinkama ir paslaptinga juoda dėžė, neįtraukta į jokius krovinių sąrašus. Ieškodami paslaptingo mirties sukėlėjo, daktaras Gudveteris ir jo komanda netrukus suvokia, kad susidūrė su kažkuo, kuris yra už jų mokslinės kompetencijos ribų. Mokslininkai stengiasi įvesti karantiną, kad užkratas neišplistų, tačiau aukų kūnai ima dingti patys, o oro uoste pasirodo senas lombardininkas, tvirtinantis, jog dar ne vėlu viską sustabdyti.

Taip prasideda „Padermė“ – pirmasis romanas iš Chucko Hogano ir Guilliermo del Toro to paties pavadinimo trilogijos. Nors iš pirmo žvilgsnio jis primena trilerį, tyrinėsiantį virusus ir bakterines atakas, iš tiesų tai yra naujas požiūris į pažįstamus nakties gyventojus – vampyrus. Pastaraisiais metais šie pabaisos tapo nebe tokie ir baugūs. Dažniau jie vaizduojami kaip iškankintos, itin patrauklios ir netgi romantiškos būtybės, neretai visai draugiškos, o kartais ir besistengiančios apginti žmones nuo piktų savo padermės atstovų. Čia vampyrai – žiaurios, nesutramdomos ir groteskiškos pamėklės. Jų svarbiausias instinktas nėra vien nesuvaldomas kraujo troškimas – juos gena ir artimo meilė. Pirmaisiais naujai „atverstųjų“ taikiniais dažniausiai tampa jų mylimiausi žmonės. Ir padarai visai nediskriminuoja – godžiai geria ir „atverčia“ tiek vyrus, tiek žmonas, tiek vaikus. Vampyrizmas plinta visai nemaloniu ir ne tokiu romantišku būdu – per parazitines kirmėles, kurias vampyrai platina per savo įkandimą šleikščiu „geluonimi“, kuris atstoja jiems gerklę.

Nėra ko stebėtis – vienas iš romano autorių yra gerai žinomas dėl savo fantastinių, neretai fantasmagoriškų filmų. Režisierius Guilliermo del Toro, sukūręs tokius filmus kaip „Velnio stuburas“ ir „Pano labirintas“, jau yra turėjęs reikalų su vampyrais. 2002-aisiais metais jis režisavo filmą „Ašmenys 2“, kuriame vampyrų medžiotojas yra priverstas kovoti prieš mutavusius nakties plėšrūnus. „Padermės“ vampyrai tikrai turi panašumų su šio filmo mutantais. Pats del Toro visada žavėjosi pasakomis ir mitais, o pabaisas laiko didžiulės galios simboliais, taigi romane justi ir senųjų mitų elementų, o vampyrai yra kitoniškesni, nei vien nemirtingi, fiziškai stiprūs žmonės. Šiose būtybėse galima pastebėti ir kitos pastaruoju metu labai populiarios pabaisos – zombių – bruožų.

„Padermė“ įtraukia ir intriguoja, nepaisant to, kad vienur ar kitur pasitaiko romano temai būdingų stereotipų bei pernelyg daug atsitiktinumų. Visgi, knyga puikiai suderina antgamtinės jėgų ir mistikos šėlsmą modernaus pasaulio fone. Romano centre – ne tik epiška gėrio ir blogio kova, bet ir veikėjų transformacijos. Vienišius lombardininkas Setrakianas, pergyvenęs ir Holokaustą, ir daugybę susidūrimų su vampyrais, mokosi pasitikėti daktaru Gudveteriu ir kitais bendražygiais, o pastarasis išgyvena savo asmeninę šeimos dramą ir pamažu iš to, kuris gelbsti gyvybes, virsta tuo, kuris jas atima. „Padermė“ – labai epizodiška, tai lemia, jog romanas iš pradžių buvo sumąstytas kaip scenarijus televizijos serialui. Ironiška, bet trilogijai išpopuliarėjus, jis pagaliau sulaukė ir to paties pavadinimo adaptacijos.

Didžiausia knygos problema yra faktas, kad tai pirmoji trilogijos dalis. Tai nulemia, jog didžioji dalis romano yra skirta supažindinti skaitytoją su svarbiais istorijos aspektais – tiek personažais, jų gyvenimu, tiek su įvairiais medicininiais terminais bei karantino protokolais. Del Toro ir Hoganas įdeda daug pastangų užmegzdami vidinę romano mitologiją, tad veiksmui lieka nedaug vietos. Tačiau neapsigaukite – „Padermė“ siaubo mėgėjus vampyriškai pavergs jau nuo pirmųjų puslapių ir nepaleis iki pat romano pabaigos. Ypatingai knyga turėtų patikti tiems, kurie jau pavargo nuo nuolatinio vampyrų romantizavimo. Čia jie sugrįžta prie savo šiurpiųjų ištakų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *