Parduota vasara. Pirma dalis.

pagal | 2020 29 sausio

Lietuvoje po mokslų praleidau lygiai dešimt dienų. Gan trumpas laiko tarpas viešnagei, o dar kiek to laiko buvo skirta tvarkytis įvairius reikalus. Reikalistas, matai… Esmė ta, kad tuos, ką sutikau per tą savaitę su puse, galbūt kažkiek nustebinau, gal kiek nuliūdinau. Atsisveikinant kone kas kartą pastebėdavau viltį ir dvejonę jų veiduose, o jie teištardavo „sėkmės tau ten, laikykis!“. Tiesa pasakius, dar dabar nesuprantu, ką jie tuo norėjo pasakyti.

thebest

Niekada gyvenime nesijaučiau ramesniu nei kad prieš šią kelionę. Na ir kas, kad iki pat išvykimo buvo likę begalė nežinomųjų, kaip kad gyvenamoji vieta, transportas, miestas. Nesidomėjau praktiškai niekuo ir net dabar ne per daugiausiai galėčiau papasakoti apie savo miestą ar valstiją. Bet toks jau aš ir nematau tame visiškai nieko blogo. O gal tiesiog nebuvo pakankamai laisvo laiko, kad atsisėsčiau ir išnagrinėčiau kiekvieną esantį kampą.

Aš nežinau, kiek žmonijai yra žavinga nakvynė „Marriot“ viešbutyje Stambule, bet paminėti vistiek verta. Vien dėl to, kad būtų aišku, kokiame lygyje dirba „Turkish Airlines“. Tuomet dar reiktų prisiminti, kad lėktuve valgiau gan pusėtinus jautienos kepsnius. Mažiukai tie kepsniai buvo, bet visgi jautiena. Užtatai pati Turkija man nepaliko jokio žavesio, anaiptol, ten grįžti aš visai nenoriu. Bent jau į oro uostą. Ten visiškas chaosas, visi užlindinėja, sunkiai kalba angliškai, nepaiso elementarių taisyklių. Trumpai tariant – blogiau net už Lietuvą, o taip juk praktiškai nebūna. Ypač tiems, kuriems nėra tekę pabuvoti toliau Palangos.

taitiek

Tarpatlantinis skrydis mane išvargino. Lėktuvo sėdynės buvo išdėliotos 2-4-2 tipu, o man, kaip tikrajam nelaimėliui, atiteko pati viduriniausia vieta. Na, pagalvojau, galbūt išeis ją pasikeist, kai pakils lėktuvas. Kol įrėmęs kelius į priešais esančią sėdynę kankinauis (vis dėlto, mano ūgis yra beveik du metrai), nusprendžiau nukreipti nuo to mintis žaidžiant tetrį ant ekrano, kuris buvo pritvirtintas prie tos pačios nelemtos sėdynės. Atsidariau žaidimą ir jau imt pultelį, o tas užstrigęs. Ir niekaip neišsikrapšto. Kadangi išeiti iš žaidimo galima tik su tuo pulteliu, taip ir liko prieš mane tetrio logotipas su mirksinčiu užrašu „Play new game“. Gal aš ir paranojikas, bet man atrodo, kad tokios nesąmonės visada atsitinka būtent man. Net nepažįstamui kaimynui, kuris sėdėjo gretimai, pasiskundžiau. O aš tenorėjau atsipūsti ir pamiršti tą skausmą keliuose. Galiausiai užsidėjau ausines ir pasileidau mėgstamiausią Nicolas Jaar albumą „Space is only noise“. Nėra situacijos, kurioje nenorėčiau klausyti Nico, o būtent tokiose jo muzika man yra kaip išsigelbėjimas.

Pasų kontrolė, lagaminai, ir štai, mes jau NYC (New York City). Aišku, belaukiant lagamino teko kiek pasinervinti, nes tas atkeliavo pats paskutinis, kaip ir visada. Pablūdijome gerą valandą oro uoste, kol radom, kur galima palikt bagažą ir gauti transportą iki centro. Nuo tada, kai įsėdom į autobusą, kuris judėjo reikiama kryptim, prasidėjo visai kitokia kelionė. Prasidėjo Amerika. Ir mes buvome jos dalis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *