Parduota vasara: siela tempianti lavoną (trečia dalis)

pagal | 2020 29 sausio

Po klajonių Niujorke buvom išsekę ir smirdantys. Lėktuvas į Šarlotę turėjo pakilti ankstyvą rytą, todėl nusprendėme pataupyti ir nusnausti kuriam nors JFK oro uosto kampe. Man patinka naktinis oro uostas, realiai kaip ir bet kas kita tamsiuoju paros metu. Bet ypač oro uostas. Kai pabūni ten dieną, matai tūkstančius skubančius žmonių ir, atrodo, kad įtampa tiesiog vyrauja ore niekieno nekontroliuojama. Aš tokių žmonių pilnų vietų nemėgstu, o dieną oro uostai yra būtent tokie – atrodo, kad kažkas atsuko butelį pripildytą chaoso ir pritvirtino jį prie nematomos skylės stoge. O tas bėga be perstojo ir nustoja tą daryti tik naktį.

Įžengus pro oro uosto duris, aš jau svirduliavau, norėjau tik kuo greičiau įsitaisyti ir nusnūsti. Vietą oro uoste patyrę keliauojai renkasi pagal laisvų rozečių kiekį, tai mes tokią vietą radom visai neatsitiktinai, kai mano kolega Šarūnas nusprendė patikrinti sieną, kurią dengė kelios šiukšlių dėžės. Atsigulėm ant drungnų plitelių ir aš iškart atsijungiau. Spardo po kurio laiko jis mane, sako, kad jau laikas judėt. Vėl pasai, nusirenginėjimai ir visos tos apsaugos nesamonės, kurios tuo metu nuoširdžiai erzino. Po to – visiškas black out’as.

welcome

Prasibudinau nuo lėktuvo kontakto su žeme. Visas traiškanotas, apsiseilėjęs ir pavargęs, bet pagaliau pasiekęs galinę stotelę. Ilgai netrukus jau laukėme lagaminų ir, surprise surprise, manasis neatkeliavo. Norėjosi jį palikti, ten kur jis yra, be jokių klausinėjimų ar aiškinimųsi bei tiesiog patraukt i motelį. Nepamenu, iš kur radau jėgų jo paieškoms, bet keliasdešimt minučių bėgy jis buvo mūsų takso bagažinėje, o aš – ant galinės sėdynės.

Važiuojam motelio link, o aš negaliu atsistebėti, kaip man čia patinka. Gatvės – plačios, mašinos telpa laisvai be jokių trukdžių, oras – karštas, niekas pėščiomis čia nevaikšto (tas man išties patiko, mat, aš pats nelabai mėgstu vaikščioti), aplinka – tvarkinga. Viskas atrodo taip, kaip ir turėtų būti, nieko nėra nei per daug, nei per mažai. Tikroji Amerika, pagaliau.

Privažiavus motelį padėkojome vairuotojui ir susimokėję nuėjome į registratūrą. Pastaroji atrodė gan skurdoka, bet nusprendėme rizikuoti, nes mums reikėjo tik dušo ir dviejų švarių lovų. Kol tarėmės dėl kambario, pro duris įėjo abejotinos reputacijos juodaodis ir mus nužiūrėjo. Kadangi jis pats buvo tatuiruotas, tai jam ir Šaro tatūškės ant rankų pasirodė įdomios. Apsikeitė bičai savo kūnų piešinių istorijom, nors mums buvo keista, nes namuose žmonės gan jautriai reaguoja paklausus, ką reiškia tie heroglifai ar dar koks iškeverzotas nonsensas. Kai mes bandom prasmę nuslėpti, jie, atvirkščiai, – dalinasi ir leidžia kitiems žinoti visas simbolikas, esančias ant jų kūno. Kai paklausiau „kodėl?“, gan paprastai atsakė, kad kitaip tatuiruotės netektų prasmės. Man, asmeniškai, tai kur kas logiškiau, nei išsipaišyti, o tada nuo visų slėpti ir taip užslėptą tatuiruotės mintį.

motelis2

Pasiėmę korteles nuo spynos, žengėme įkaitusiu šaligatviu beieškant reikiamo skaičiaus ant durų. Buvo taip karšta, kaip Lietuvoje, o ypač UK (aš ten mokausi), tokių orų sulauksi nebent atsitiktinumo dėka, labai labai retai. Jaučiau kaip kojomis srūveno prakaitas ir visa oda tiesiog lipo. Pagaliau reikiamos durys, tačiau kortelės kažkodėl neveikė. Palikau kolegą su lagaminais prie durų ir pats nubėgau jas pakeisti. Grįžęs atidariau duris ir mus ištiko lengvas šokas. Kupini vilties tikėjomės pagaliau pailsėti, bet kambaryje ant žemės mėtėsi bulvytės fri, lovos sujauktos, ant stalo gulėjo užgesintos nuorūkos, o aplinkui jas – pilna pelenų. Cigarečių smarvė, atrodo, buvo įsigėrusi net į sienas. Kaip ženklas, kad kažkas čia dar visai neseniai viešėjo, buvo įjungtas televizorius. Neišdrįsau įžengti, tik stovėjau ir į viską žiūrėjau. Po kurio laiko uždariau duris ir nuėjau į registratūrą. Be jokių priekaištų, švelniu tonu paprašiau naujo kambario, o kai paklausė, kas blogai, atsakiau, kad kažkas ten dar gyvena. Turėjau omeny kokias žiurkes ar dar kokius nors graužikus, nes žmogus tokiom salygom neišgyventų. Bent jau aš geriau rinkčiausi miegoti autobusų stotelėje. Naujas kambarys smirdėjo kiek mažiau nei senasis, o ir cigarečių pelenų ant stalo buvo kur kas mažiau. Susižvalgę su Šaru vienbalsiai nusprendėm, kad geriau važiuojam kitur.

Viskas baigės gerai – kiek tolėliau gyveno trečiasis bendražygis Vytautas, kuris čia atvyko diena ankščiau. Palyginus su tuo, ką matėme, jis gyveno kaip ponas – karališko dydžio lova, švarūs patalai, dušas ir jokios cigarečių smarvės. Kol laukėm iš registratūros žinių apie naują kambarį, kritom visi trys skersai lovos ir atsijungėm. Bent aš tai tikrai. Nors vietos buvo ne per daugiausiai, bet aš jaučiaus laimingu pagaliau galėdamas ištiesti kojas. Tuo metu man nieko daugiau nereikėjo. Niekas man nieko ir nebesiūlė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *