Parduotuvės glemžiasi galerijų pasaulį

pagal | 2020 29 sausio

Truputis istorijos: pirmasis prekybos centras, iš kurio išsirutuliojo šių laikų didieji prekybcentriai – 1872m. Paryžiuje duris atidaręs „Bon Marche“. Jame buvo įvestos kelios naujovės, kuriomis iki šiol remiasi visi prekybos centrai bei parduotuvės – prekės skirstytos į įvairius skyrius pagal paskirtį, atsiradusios kainų reklamos spaudoje bei nuolaidų taikymo sistemos. Ir kas svarbiausia – įėjęs į prekybos centrą, nebūtinai turi pirkti. Tiesiog gali viską apžiūrėti ir išeiti.

Lyginant parduotuvę su meno galerija pastato fasado prasme, interjero aspektais ir įsikūrimo aplinkybėmis, galima pabrėžti keletą įdomių aspektų. Pirmasis jų būtų – neretai parduotuvės įrengiamos tiek garsių architektų projektuotuose, tiek kituose savo fasado grožiu traukiančius akį pastatuose. Dar vienas nedidelis, tačiau itin svarbus parduotuvių bruožas – jos kuriasi pirmajame aukšte, dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – patogumas iš karto užeiti į patikusią parduotuvę. Buvo nustatyta, kad skubantiems žmonėms lipimas į antrą ar daugiau aukštų kelia atmetimo reakciją, kadangi laiptai, eskalatoriai asocijuojasi su didelėmis teritorijomis, kurias apeiti ar greitai surasti savo norimą prekę tiesiog neužteks laiko. Antroji priežastis – matomumus. Taip pat čia galime įžvelgti ir parduotuvių invaziją į svarbius miestui pastatus, kurios „dėka“ praeinantysis žmogus pastebės ne kokiame pastate yra įsikūrusi parduotuvė, o tik pačią parduotuvę (užgožiantysis veiksmas).

Kai prekybos centras statomas dėl savo paskirties – galima paminėti prekybos centrą „Merkurijus“ Kaune, pastatytą 1983 m. Pirmajame aukšte čia buvo įsikūrusi prekybos salė. Antrajame aukšte taip pat buvo prekybos salė bei tarnybinės patalpos ir sandėliai. Pagrindinis šios parduotuvės akcentas – keturkampis laiptinės bokštas, kurio viršus užsibaigė reljefiniu firminiu ženklu. Kalbant apie prekybos erdvių įrengimą, jos įrengtos pagal funkcinio patogumo, estetiškos reklamos ir vizualinės informacijos poreikius. Tai byloja, kad prekybos salių patalpos įrengtos taip, jog pirkėjams būtų patogu apsipirkti, tai vyktų greitai. Reklamos suteikė jaukumo bei keistos jausenos, kad apsipirkinėjimas duoda ne tik materialios naudos, bet ir šiek tiek estetizuoto grožio. 2009 metais prasidėjo šio prekybos centro griovimo darbai.

Kitas prekybos centras, kuris net ir atlieka galerijos funkciją, tai „Akropolis“, Kaune veikiantis nuo 2007 m. Šiame itin dideliame pastate po vienu stogu yra įsikūrę beveik visi reikalingiausi objektai (rūbų parduotuvės, kavinės, restoranai, kino teatras, ledo arena, bankai), todėl galima šį statinį vadinti „mini miestu“. „Akropolis“ puikiai įrodo, kad prekybos centrai po truputėlį, tačiau akivaizdžiai ima užgožti galerijos vaidmenį mieste. Kam eiti į galerijas, kai galerija įsikūrusi prekybos centre? Koridoriuose (vedančiuose į pagalbines patalpas bei tualetus), kurie ganėtinai platūs, puikiai išnaudota erdvė ir ant sienų kabo fotonuotraukos. Pavyzdžiui, 2012 m. vasario mėnesį čia buvo surengta geriausių „eFoto“ (2010 ir 2011 m.) paroda. Šiuo metu (2012 m. rudenį) pirmojo aukšto koridoriuose eksponuojama paroda „Ne šunų genocidui“. Praktiška, tačiau tuo pat metu juokinga, kai eidamas po ilgų apsipirkinėjimų dar spėji užsukti į galeriją ir gali jaustis kultūriškai patobulėjęs. Tačiau ne vien šios koridorinės parodos, bet ir parduotuvių ekspozicijos priverčia jomis gėrėtis (kartais net nustebina savo sumanumu bei originalumu). Dažniausiai lankytojus stebina didelio formato fotonuotraukos, kuriose, žinoma, reklama. Tačiau nepaisant to, šie milžiniški reklaminiai plakatai itin kokybiški ne vien savo raiškos kokybe, modelių pozavimais, aplinkos parinkimu, bet drąsiai galima teigti, kad tai kur kas labiau sudomina negu koridorinės parodos. Šios fotonuotraukos ne šiaip sau kabo, jos dar ir puikiai įkomponuotos parduotuvės vitrinose arba pačiose parduotuvėse ir sukabintos taip, kad būtų aiškiai pastebimos kartu į erdvę priglaudus ir kitokius atributus – manekenus. Jie būna aprengti ne vien naujausio sezono rūbais, tačiau kartais aptempti juoda/rožine/balta medžiaga ir priverčia suprasti, kad kartais prekybos centras, būdamas kaip materialinio pasitenkinimo objektu, gali tapti ir kultūrinio, netgi dvasinio malonumo teikėju. Kalbant apie „Akropolio“ fasadą – jis atkreipia dėmesį pirmiausia savo stikline siena ir milžiniškomis raidėmis bei raudonu šriftu rašytu pavadinimu.

Pradedant kalbėti apie Kauno mieste esančias galerijas, nepasakytum, jog jos nėra pastebimos, tačiau prekybos centrai/parduotuvės kur kas labiau traukia akį tiek sumąstytu originalumu, tiek pastoviu pasikeitimu vitrinų erdvėse (jei kalbant apie mažesnes parduotuves).

Galerija, kurią norėčiau paminėti, akį patraukia spalvotu piešiniu ant vienos iš savo sienų. Tai Kauno paveikslų galerija. Pastatyta ji 1978 m. Be piešinio, kuris ne tik šiltas savo spalvų palete, tačiau ir ganėtinai linksmas, akį traukia „laiptuota“ paties pastato forma (kvadratinės pastato dalys tarsi užlipusios viena ant kitos) bei susikertančios plokštumos. Galime pastate įžvelgti organinės architektūros principus, kuriuos labiausiai plėtojo architektas F.L.Wright. Šį statinį tarsi buvo norėta įkomponuoti į gamtą, derinti prie Žaliakalnio šlaito (iš čia kyla horizontalios pastato linijos) bei susikertančių gatvių (iš jų atsirado ta plokštumų susikirtimo idėja). Prie įėjimo, pastatas remiasi ant trumpų kolonų-stulpų. Dėmesį čia atkreipia moters skulptūra, kuri sėdi nugara į galeriją, taip veidu atsisukusi į K. Donelaičio gatvę, stebėdama aplinkinių gyvenimą.

Labiausiai savo stotu bei sumanymu išsiskiria Mykolo Žilinsko galerija, kuri statyta 1983-1988 m. Galerija turėjo įkūnyti meno šventovę, todėl jos fasade galima matyti aliuzijų į Antikos šventoves. Priešais įėjimą stovi įrodymas, kad šis pastatas ne adiministracinis, kad čia kažkas kito. Tas įrodymas – tai pusiau uždarame kiemelyje stovinti bronzinė skulptūra, sukurta P.Mazūro. Tai nuogas jaunas vaikinas, ištiesęs rankas į šonus, tarsi bandydamas apglėbti meną ir jam neleisti pranykti. Galima būtų ir kitaip pasakyti – jis tiesiog kviečia užeiti. Taip pat būtų galima paminėti pastato portiką kaip traukiantį akį – jis sukonstruotas iš trikampio bei dviejų stulpų, kurie atlieka kolonų vaidmenį. Tarp kolonų esantį tarpą užpildo stiklo siena. Šalia monumentali siena – tarsi visiškas kontrastas. Iš pirmo žvilgsnio pastatas atrodo tarsi išmėtytos kaladėlės, ir būtent šis netvarkingumas bei chaosas prisideda prie to, kad pro šią galeriją žmogus nepraeis į ją nepažvelgęs.

Trečioji galerija, kurią norėčiau aptarti tai – „101“ galerija, įsikūrusi Vytauto Didžiojo Universiteto menų fakulteto patalpose. Ji įkurta 2008 m. Kadangi galerijos namai VDU menų fakulteto patalpose, ji visiškai neišsiskiria iš viso pastato. Pagrindiniu jos skiriamuoju ženklu tapo ant balto didelio popieriaus, juodomis raidėmis spausdintos artimiausios vykstančios parodos su datomis, parodų pavadinimais. Be šio minimalaus skiriamojo ženklo žmogus, nesidomintis kultūriniu gyvenimu, net nežinotų, jog čia yra galerija (kas kad taip parašyta virš įėjimo, dažniausiai žmonių žvilgsnis siekia tik jų akių lygį).

Šios dvi galerijos („101“ galerija neįeina, kadangi ji įrengta ne galerijai pirminiame variante kurtame pastate) traukia akį savo architektūriniais sumanymais. Jų eksponuojami paveikslai demonstruojami interjere, pastato viduje. Būtent čia pastebimas didžiausias parduotuvių mestas iššūkis galerijoms. Parduotuvės savo paveikslus demonstruoja eksterjere. Galima paminėti kelis tokius pavyzdžius. Kitoje Nepriklausomybės aikštės pusėje nuo M.Žilinsko galerijos, jau Laisvės alėjoje, viename iš pastatų įsikūrusi parduotuvė „Kristiana“, kuri savo vitrinose eksponuoja naujausius kvepalus didelio formato nuotraukose, kurios čia ima atlikti paveikslų funkciją. Jos apšviestos iš viršaus, aiškiai traukia akį pro savo stiklines vitrinas. Tokiuose paveiksluose juokingu tampa vienas dalykas – jie kartojami – 2-3 demonstruojamos fotonuotraukos-paveikslai yra vienodi. Kita parduotuvė –  „Baltman“. Ji traukia žvilgsnius ne vien savo didele fotonuotrauka, kurioje puikuojasi nuostabaus grožio vyras, tačiau ir nuolat naujausias kostiumų tendencijas su tuo pačiu gražiu modeliu rodydama per pakabintą televizorių. Juk pastaruoju metu tapo itin populiaru galerijose per televizorių rodyti sukurtus trumpus meninius filmukus-performansus. Tačiau jie kartais būna per ilgi, nespalvoti, neturintys originalių idėjų. Todėl parduotuvės kur kas geriau išnaudoja šią televizoriaus kaip pranešėjo sritį – čia filmukai-reklamos kur kas trumpesni, kokybė itin aukšta, idėjos – komercinės, tačiau pasirinkta aplinka (ta pati kostiumų firma „Baltman“ šiuo metu pasirinkusi pajūrio su grubiais akmenimis aplinką) ir žmonės jose, kurie neatrodo laimingi su naujais rūbais, tačiau jie susimąstę, tarsi sakytų: „Taip nauji rūbai nepakeis gyvenimo, tačiau mąstydamas apie gyvenimo prasmę su jais bent atrodysi solidesnis, gražesnis ir protingesnis.“ Ir tai veikia.

Trumpai galima būtų paminėti ir tai, kad parduotuvių aplinka dažnai žymiai jaukesnė nei galerijų. Galerijoms privalu turėti dideles patalpas, skirtas ekspozicijoms, tačiau iš čia kyla viena didelė problema, kuri atbaido žmones lankytis galerijose – nešildomu sezonu, rudens metu, jose būna šalta, apšvietimas kartais pernelyg sudirgina akis, o patalpų baltumas nenuteikia jaukiai. Šiuos visus galerijos minusus parduotuvės paverčia į pliusus – jose šilta, patalpos jaukiai mažos (o jei didesnės – tai prekių lentynomis suskirstytos į mažesnes), apšvietimas akims rodosi malonesnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *