Pavardė yra ne tik žmogaus, bet ir valstybės reikalas

pagal | 2020 23 sausio

Paskutiniu metu spaudoje ir internetinėje erdvėje ne kartą buvo keliamos viešos diskusijos dėl žymių ir visuomenei ne taip gerai žinomų moterų pasirinkimo ištekėjus nepriimti vyro pavardės su priesaga -ienė, bet pasikeisti ją į šeimyninės padėties nenurodančią pavardę su galūne -ė. Dauguma į šį reiškinį žiūri kaip į naujovę ir neįprastą dalyką, nors Lietuvoje galimybė pasirinkti neutralią pavardę Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) buvo sudaryta dar 2003 metais. Be to, kyla klausimas, ką moterys išties slepia tokiu savo pasirinkimu – šeimyninę padėtį ar išsilavinimo stoką.

d17feba855ae7f7852fefd816f502eb7

2003-iais, atsiradus šiai naujai tvarkai, daugelis moterų net nežinojo turinčios galimybę pasikeisti savo pavardę į neutralią. Tačiau po šešerių metų šis reiškinys tapo ganėtinai gajus, aplinkiniai žmonės ėmė pastebėti, kad vis daugėja moterų su keistomis ir jiems sunkiai suprantamomis pavardėmis, o tada ir pradėjo kilti pirmosios diskusijos. Kalbininkas Albinas Petrulis 2009 metais atkreipė dėmesį į tai, kad reikėtų panaikinti naują pavardžių darybą. Tam netgi buvo pateiktas specialus raštas, kuris vėliau dėl įvairių šalių argumentacijos trūkumo ir nepasiruošimo nagrinėti šį klausimą, liko nepatvirtintas. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad moterų motyvai keisti pavardę yra gana absurdiški ir neapgalvoti, tuo labiau, jog norint nuslėpti savo šeimyninę padėtį visuomet galima pasilikti savo mergautinę, lietuviškos darybos pavardę.

Vėliau Lietuvos kalbininko, humanitarinių mokslų daktaro Kazimiero Garšvos straipsnyje „Lietuvos moterų nepriesaginės (latviškos darybos) pavardės“ buvo pažymėta, kad žmogaus pavardė yra ne tik jo asmeninis reikalas, bet ir kultūros paveldas, kuris turi būti saugomas. Be to, tai kalbinis dalykas, kuris turi savo normas ir net disponuojant pavardėmis aplinkiniams, jos turi būti aiškios bei suprantamos. Šalia to iškyla ir kita problema, susijusi su neigiama visuomenės reakcija į tokias pavardes, kurios neretai kelia įvairaus pobūdžio asociacijas. Tai feministės, kurios turbūt džiaugiasi tokiu pasirinkimu ir neretai su pasididžiavimu pabrėžia tokius pavyzdžius, kad vyro, kurio pavardė Vilkas, moteris gali tapti ne Vilkiene, bet Vilke ir pan. Tačiau jos pamiršta, kad ne visi vyrai nešioja tokias didingas pavardes ir moteris ištekėjusi už vyro, turinčio pavardę Kalys, tampa paprasčiausiai Kalė. Be to, ir senojoje kultūroje sutrumpintomis pavardėmis buvo vadinamos tik aplinkinių nemėgstamos ir laisvo elgesio moterys.

ng

2010 metų birželio 6 d. informaciniame straipsnyje „Šeiminės padėties nerodančios moterų pavardės be priesagos -ienė Lietuvoje nepopuliarios“ , kuris patalpintas naujienų portale lrytas.lt pranešama, kad daugelis moterų pasikeičia pavardęs argumentuodamos tuo, jog nenori, kad kas nors žinotų jų šeiminę padėtį, tačiau toks motyvas yra nelogiškas vien dėl to, kad tokių pavardžių neturi jokios kitos padėties moterys, išskyrus ištekėjusias. Be to, neretai atsiranda aiškinimų, kad užsieniečiams yra nesuprantama, kodėl Lietuvos moterys turi skirtingas nuo vyrų pavardes ir jiems yra sunku susigaudyti, tačiau tos pavardės vis tiek, nors ir sutrumpintos, lieka skirtingos. Pavyzdys gali būti ir garsių Lietuvos porų pavardės – Nainys ir Nainė, Skaiskirys ir Skaisgirė, Bunkus ir Bunkė. Akivaizdu, kad galūnės vis tiek skiriasi ir nusako skirtingą žmonių lytį, tad teiginys, kad užsieniečiams nuo to lengviau, yra gana absurdiškas, turint galvoje, kad jie vis tiek girdi dvi skirtingas pavardes.

Priesaga -ienė baltų kalbų vardyne ir visose lietuvių kalbos šnektose bei patarmėse yra vartojama daugiau kaip pusę tūkstantmečio, kas rodo labai gilias ir įsišaknijusias tradicijas. Be to, lietuvių kalba pasižymi ypatingu vardyno turtingumu ir giminystės ryšiams nusakyti žodžių gausumu. Tokie faktai tik patvirtina, kad ši tradicija yra labai natūraliai susiformavusi, o be to, moteriška santuokinė pavardės priesaga -ienė yra išskirtinis kalbos reiškinys, kurio kitose šalyse nesutinkama. Tokia pavardžių daryba yra senasis indoeuropietiškas kultūros palikimas, kuriuo reikėtų didžiuotis ir jį saugoti atsižvelgiant į tai, kad lietuvių kalba yra seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba. Taigi, kiekviena moteris turi pasirinkimą, ką ji skelbs savo pavarde – neišsilavinimą ir populiarumo vaikymąsi ar meilę ir pasididžiavimą savo šalimi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *