Penki geri side-scroller’iai tau!

pagal | 2020 30 sausio

Kas tas side-scroller‘is?  Trumpai – „Super Mario“, bet jei norisi plačiau, tai side-scroller‘is yra trečios kartos žaidimų platformos inovacija, kitaip vadinama žaidimų arkadų aukso amžiumi. Side-scroller‘iais vadinami tie žaidimai, kur savo veikėją mes matome iš šono ir jis gali judėti iš kairės į dešinę išvengdamas įvairių kliūčių ir išspręsdamas galvosūkius. Anksčiau žaidimo veiksmas būdavo apribotas ekrano kraštų („Pacman“), žaidėjas galėdavo žiūrėti ir judinti savo veikėją tik iš viršaus ir aplinka pasikeisdavo nebent perėjus lygį.

Taigi toks revoliucinis žingsnis pirmyn į side-scroller‘ius yra dydžiu ir svarba prilyginamas 3D grafikos atėjimui į žaidimų rinką. Aš iš savo vaikystės prisimenu tik kelis tokio tipo žaidimus: tai buvo „Caveman“, „Prince of Persia“ ir „Sonic the Hedgehog“, kuriuos mielai žaisdavau, net vietoje „lenktynių“ ar „Mechwarior 3.“ Gaila, bet trimatės grafikos nurungtas didingasis side-scroller‘is išnyko iš kompiuterių ekranų, tačiau dar yra pagerbiamas nešiojamose konsolėse.

Man tokie žaidimai yra vaistai nuo geros grafikos ir įmantrios žaidimo mechanikos. Pastaruoju metu po įvairiais side-scroller‘iais slėpiausi belaukdamas kažko rimto po trečiojo „Mass Effect“ ir galiu pasakyti, kad tikrai radau daug įdomaus ir širdžiai mielo gameplay‘aus. Taigi negaišdamas tavo laiko, pristatysiu šiuos žaidimus ir įdomumo dėlei surikiuosiu juos į top penketuką, bet iškart sakau, nepaisant vietos, kiekvienas iš jų yra kažkuo geras ir smagus.

Penktoji  vieta: „Super Meat Boy“

Visiškai nepriklausomas, dviejų draugų (Edmund McMillen ir Tommy Refenes) sukurtas žaidimas, kuriame sekundės tikslumu turi maigyt mygtukus, kad berniukas Mėsiukas sugebėtų išgelbėti savo merginą mergaitę Pleistraitę ir blogojo Daktaro Vaisiaus (ne banano ar apelsino, o negimusio vaiko) trijų šimtų (!) lygių eigoje. Nepaisant gan neskanios temos (po lygius slidinėjančios mėsos gabalo), žaidimas pateiktas labai estetiškai, 8 bitų sugrįžimas jaučiasi tiek vaizde tiek muzikoje, o ko daugiau ir reikia? Sėdi, minkai klavišus ir stebi kaip Mėsiukas miršta šimtus kartų ir linksi galva 8 bitams į taktą. Tiesa, vienintelis minusas, kad ilgainiui tiesiog atsibosta daryt tą patį per tą patį, o ir klaviatūra gali patirti smurtą šeimoje jos šeimininkui užstrigus kuriame nors lygyje.

Scroller, Scroller number 4: „Rochard“

Galima sakyti šviežias ir naujas reikalas tarp side-scroller‘ių yra 2011-ųjų „Rochard“, kurį sukūrė suomiai „Recoil games“. Teko girdėti gandų, kad apie 30% šios studijos personalo sudaro lietuviai. Bet grįžkim prie žaidimo. Priešingai nei berniukas Mėsiukas, „Rochard‘as“ pastatytas su 3D grafika ir padoriu garso takeliu. Galim pasimėgauti kosminiu vesternu grojant tikrai puikiam garso takeliui, kur gravitacinio ginklo ir kosminės stoties gravitacijos nuotolinio pultelio pagalba turime išspręsti galvosūkius ir nugalėti po stotį išsibarsčiusius blogiukus. Dėl keisto įdomios stilistikos ir aštuoniasdešimtųjų tekno mišinio man žaidimas tiesiog tobulai prilipo prie „Starcraft“ visatos. Kodėl gi šis smagumėlis tokioj žemoj pozicijoj? Žaidimo eigoje atrakini daugiau ginklo galimybių ir prie pradinio gravitacinio nešiko (dėžių pakėlimas ir mėtymas) prisideda lazerinis pistoletas ir granatsvaidis, todėl bežaidžiant atrodo, kad pelės mygtukai sugalvoja susikeisti vietomis ir, užuot kažką nukėlęs, netyčia susisprogdini minomis. Bet jei pavyksta susidoroti su pelės paklusnumu, žaidimas išties įtraukiantis ir malonus tiek akiai, tiek ausiai.

Numeros Tres: „Rayman Origins“

Senajam Rayman‘ui naujos gyvybės įpūtė studija „Ubisoft“. Ir netgi labai skoningai ir sėkmingai, nes turime ranka pieštą grafiką, krūvas juokingų animacijų ir veiksmų ir visiškai nurauto stogo garso takelį. Viskas labai smagu ir gražu, net piktieji monstrai nėra tokie jau baisūs, o juos patrankius jie tiesiog išsipučia iš sprogsta kaip balionai. Istorija žaidime tokia pat nurauta kaip ir visa kita: mes turime barzdotį, kuris gali susapnuoti kažką panašaus į realybę, bet jo knarkimas supykdo skeletinę bobutę, gyvenančią požemyje, kuri atsiunčia į viršutinį pasaulį visokių monstrų. Ir būtent dėl to sapnuojantis barzdyla nušoka nuo proto (kaip ironiška). Taigi Rayman‘as turi surinkti pakankamą kiekį energijos spindulėlių, kad galėtų su draugais pagydyti miegalių. Suprantamai paaiškinau? Ne? Na, deal with it. Šitas žaidimas trečioje vietoje, nes jis, nors ir labai smagus, šiek tiek vaikiškas, todėl nenorėčiau kad mano gimdytojai pamatytų mane žaidžiant šį žaidimą. Arba sesė. Sesė būtų dar žiauriau, nes jai trylika ir ji jau nežaidžia tokių žaidimų.

Beveik pirma vieta: „LIMBO“

Prie kitų mano žaistų side-scroller‘ių visai nesiderinantis studijos „Playdead“ darbas „LIMBO“ buvo išleistas 2010 metais išskirtinai Xbox‘ui, tačiau vėliau buvo išleistas ir Windows‘ams bei Mac‘ui. Žaidimas nėra nei linksmas, nei spalvingas, fone negroja linksma muzika. Priešingai: viskas yra juodai balta, skamba paslaptingai šiurpi lėta ir neaiški melodija, kai mes sekame bevardžio berniuko kelionę po košmarišką žaidimo pasaulį beieškant jo sesers. Berniukas negali nušokti didelių atstumų, jis nėra labai stiprus, jis net nemoka plaukti, tačiau apsiginklavęs atkaklumu ir sumanumu keliauja mišku užtikdamas meškų spąstus ir milžiniškus vorus, juos nugalėdamas vien dėl sesutės. Prisipažinsiu, aš nemėgstu siaubo filmų ir šitas žaidimas man tikrai baisus, nors ir labai labai geras, skoningas ir estetiškai malonus.

Topų topas: „Trine 2“

Om nom nom nom nom! Tikras skanėstas kiekvienam gykui. Turim klasikinę fantasy istoriją, kur karalystę ir karalaitę gelbėja trys herojai, kuriuos likimas (šiuo atveju trine) suvedė kartu. Yra ir genialus burtininkas su smailia kepure, ir laimės kūdikis karys, ir paslaptinga lobių medžiotoja ar galvažudė, ar, kad ir kas ji, ji paslaptinga. Galime bet kuriuo metu pakeisti savo žaidėją į vieną iš trijų ir, spręsdami įvairiausius galvosūkius bei spardydami subines purviniems goblinams, turime pereiti per magišką mišką į kitą jo pusę vaizdas spalvingas, bet skoningas, viskas labai gyva ir pajudinama, muzika puiki, o dialogas tiesiog virsk iš koto. Tokio žaidimo nereiktų praleisti vien dėl to, kad yra didesnių žaidimų, kuriuos „reikia“ pereiti, nes visi juos žaidžia. Klasiškas žaidimėlis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *