Persikūniję garsai teatre – bangų muša iš buteliuko

pagal | 2020 30 sausio

Keistuolių teatras pakvietė į naujai pastatytą Vytauto V. Landsbergio premjerą „Persikūnijimai“.

Ant scenos, vietoj scenografijos, stovėjo sujungta įgarsinimo aparatūra ir mikrofonai, o tai sudomino nekantriai laukusius žiūrovus. Pasijutome lyg susirinkę pasiklausyti koncerto. Pernelyg nenuramino ir atėję bei prie mikrofonų atsisėdę aktoriai. Pirmasis iš jų (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo spektaklyje daugiausiai persikūnijęs Justas Tertelis) tarstelėjo: „Malonaus klausymo“.

Šis palinkėjimas buvo itin tikslus, nes mes tuoj pat panirome į garsų pasaulį, kuriame klykavo skraidančios žuvėdros, bangos ramino vaikų verksmus, partizanų pilnuose miškuose bolševikai nušovė mažo berniuko tėvus (o taip, kai scenoje iššovė, tai visi iki vieno pašokome iš vietų), o aukštos pilies koridoriais aidėjo karalienės ir jos meilužių aimanos.

Tačiau čia ir nebuvo spektaklis, nes renginys yra pristatomas kaip devyni trumpo metražo sapnai. Taigi, kas iš tiesų vyko ant scenos?

Scena_Persikunijimai_5_D.Matvejev

O ten vyko persikūnijimų pasaulis, devynios istorijos, kurios mūsų ausis pasiekė keturių aktorių (vaid. Justas Tertelis, Judita Urnikytė, Vytautas Leistrumas ir Rokas Petrauskas) lūpomis. Visi skirtingi pasakojimai iki sąmonės atkeliavo dainomis, skambėjimais, įvairiai išgautais garsais ir įmantriai panaudotais įrankiais bei daiktais. Tiesą sakant, vienu momentu pasijutau lyg vėl būčiau penkerių metų ir klausyčiau radijo teatrą ar kokią juostinę kasetę (nagi, pakelkit rankas, kas turėjo ir klausydavo „Geltonų plytų kelią“?). Tik šiuo atveju istorijos buvo skirtos suaugusiems – kai kurie tekstai švelniai erotiški ar net žiauroki.

Persikunijimai 19 photo-D.Matvejavas©

Po pirmųjų trijų tragiškų istorijų, kurios sukrėtė ir nemačiom privertė sėdėti užsiėmus burną, į galvą pradėjo smelktis įtarumas. Prisimerkusi svarsčiau, ar tik nebus čia vienas iš tų šiuolaikinių triukų – paimti žiūrovą emocijomis, sumaigyti jam jausmus ir širdį, iščiulpti visą energiją bei palikus tik varganus belikusius kaulelius, išleisti pro salės duris atgal į pasaulį. Galiu pridurti, kad lūpą patempiau ir dėl to, jog aktoriai drąsiai skaitė iš lapų. O kur dingo mintinas teksto mokėjimas? Nejaugi taip užsiėmus specialiųjų efektų išgavimu, aktoriams nebereikia teksto mokėti mintinai, o savo dėmesį, kuris, mano manymu, turėtų būti skirtas žiūrovui, dar padalinti ir popieriaus lapui, laikomam prieš akis?

Persikunijimai 9 photo-D.Matvejavas©

Šių abejonių nereikėjo, nes įpusėjus „sapnams“ paaiškėjo, kad klydau. Tada ir atsiskleidė režisieriaus Vytauto V. Landsbergio planas pačioje pradžioje pateikti sunkesnes istorijas, o pabaigoje nuotaiką po truputį šviesinti dainomis bei skintis kelią į mūsų lietuviškas širdis.

Išgirdome ir puikią Vytauto Leistrumo kurtą muziką. Sodrūs violončelės garsai, suderinti su liaudies dainų sąskambiais, pakvietė prisiminti, kodėl mes galime didžiuotis savo lietuviška istorija ir tautosaka. Visus devynis sapnus vainikavo Eglės Žalčių karalienės legendos kulminacijos interpretacija. Tai buvo stipru. Dar ir dabar puikiai atsimenu griaudintį perkūną ir įsivaizduoju plaukus raunantį vėją, kai ant jūros kranto gulintį Žaltį gabalais sukapoja dėdės, o tuo metu Eglė pavirsta medžiu. Persikūniję garsai pasiekė savo klausytoją.

Po spektaklio netgi susiradau Vytauto V. Lansbergio poezijos knygą „Persikūnijimai“, pagal kurią ir buvo sukurti šie devyni sapnai. Tačiau rašytiniame variante pritrūko muzikos, perkūno ir švelnios bangų mūšos, kuria ant scenos stebuklingai pavirsta prie mikrofono laikomas ir kliuksintis vandens buteliukas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *