Plitvicos nacionalinis parkas vietinio gyventojo akimis

pagal | 2020 23 sausio

Įvairūs naujienų portalai dažnai parašo straipsnius pavadinimais „10 įspūdingiausių krioklių Europoje“, „Septynios vietos, kurias būtina pamatyti per visą gyvenimą“ arba „10 nuostabiausių ežeringų vietų pasaulyje“. Tokios temos straipsniuose tiesiog negalima nepaminėti Plitvicos ežerų (Kroatija).

Pabuvojau ten ir aš. Tik man pasisekė pamatyti kiek daugiau, nei eiliniam turistui iš Singapūro ar kito pasaulio krašto. Bet kuriuo atveju, prieš skaitant toliau, būtina perskaityti mano kolegės jau pernai rašytus įspūdžius iš šio nuostabaus žemės kampelio.

O ką naujo galiu papasakoti aš? Keliaudamas visada laikausi pagrindinės taisyklės – susipažink su vietiniais gyventojais. Niekas kitas taip gerai nesupažindins tavęs su vietomis, kuriose lankaisi, kaip tik žmonės, kuriems tai yra gimtasis kraštas. Praleidęs visą savaitgalį Plitvicos miestelyje, pamačiau nuostabiąją Kroatijos gamtą, susipažinau su vietos tradicijomis ir dar labiau pagilinau Kroatijos istorijos žinias (tikrai nustebau sužinojęs, kokia ji panaši į mūsų, lietuvių, tautos istoriją).

Plitvicos ežerai pavadinti pagal miestelį, kuriame jie yra. Mano kursiokė Tamara Plitvicos miestelyje pragyveno 17 metų, o turistus vedžiojo įspūdingo dydžio parke jau nuo keturiolikos, tad geresnės gidės ir negalėjau tikėtis.

Į Plitvicos miestelį, kuriame gyvena apie 5000 žmonių, atvažiavom jau vėlų penktadienio vakarą, kai parko lankymo valandos buvo pasibaigusios. Čia pajutau lietuviško kaimo dvasią – visi visus pažįsta. Plitvicos miestelio gyventojams pagrindinis išgyvenimo šaltinis yra dirbti parke arba nuomoti gyvenamą vietą turistams. Sekdami iš paskos mano draugei, be vargo patenkam į naktinį Plitvicos nacionalinį parką. Aklinoje tamsoje nusileidžiame prie vandens pasiklausyti jau nematomų, bet įspūdingo garso krioklių. Tuo metu mintyse vis kirba perspėjimas, kad į šią vietą lakti vandens ateina lokiai, todėl netrukus kažkas iš mūsų neištveria tvyrančios įtampos ir neužsibuvę paliekame parką su nekantravimu sugrįžti rytoj.

kriokliai

Šeštadienį ilgai nesnaudę išsiruošiam ilgai dienai. Visi sutinkame, kad eisim pačia ilgiausia parko trasa, nes norime pamatyti kiek įmanoma daugiau. Nuostabaus oro lydimi, žengiam per parką visai šalia skaisčiai žalių arba žydrų ežerų, į kuriuos iš visų pusių krenta vanduo nuo įvairaus aukščio krioklių. Vanduo šiuose ežeruose pats švariausias Europoje, todėl nesunku pamatyti būrius žuvų, plaukiojančių aplink medžius, kurie auga vandenyje, kokių 5 metrų gylyje. Vaizdas žadą atima ne tik man, bet ir kitiems. Mūsų tarptautinėje kompanijoje Rafaelis iš Brazilijos be portugališko Caralho nelabai ką ir gali daugiau pridurt.

Visi 16 ežerų turi savo pavadinimus ir kiekvienas iš jų – savo istoriją. Pavyzdžiui, didžiausias parke „Kozjak“ ežeras savo pavadinimą gavo daugiau nei prieš 50 metų, kai ožkų banda bėgo per šį sušalusį ežerą nuo vilkų ir įlūžę visi kartu jame paskendo. Nuo tada vietiniai gyventojai šį ežerą pavadino ožkos vardu (Koza). Įdomu, kad šio ežero viduryje esanti sala yra privati(!). Visiškai neparuoštos turizmui salos privatininkas jau ne vienerius metus bylinėjasi teismuose su Kroatijos valstybe, bet nesiruošia jos parduoti parkui net už 5 milijonus litų.

kriokliai 2

Didieji kriokliai taip pat turi savo pavadinimus. „Prštati“ kroatiškai reiškia purslai, todėl eidami pro „Prštavac“ krioklį pasijuntam kaip po malonaus vasariško lietaus.

Prštavac

Parko administracija deda kiek įmanoma daugiau pastangų išlaikyti jį kuo švaresnį. Todėl tokio dydžio parke veikiantys autobusai ir keltai naudoja tik elektros energiją. Persikėlę iš vieno ežero kranto į kitą, atsirandame „senojoje stovyklavietėje“, kur apstu suvenyrų parduotuvių ir vietų, kur pavalgyti.

Eidami link paties didžiausio krioklio šiame parke Veliki Slap (liet. Didysis krioklys), ežero krante pamatom plaukiančią antrą pagal nuodingumą gyvatę Kroatijoje – Ridovka. Esam įspėti, kad jos čia – dažnas svečias.

Žmonių prie didžiojo krioklio visada apstu, nes pažiūrėti yra į ką. Čia žmonės gėrisi vaizdu kaip vanduo krenta iš 78 metrų aukščio, atsimušdamas į atsikišusius uolos kraštus ir laikas nuo laiko juos nuplauna.

Veliki Slap (liet. Didysis krioklys)

Čia ir baigtųsi oficialus, apie 6 valandas trukęs žygis po parką, bet… Bet čia yra žymiai daugiau ką pamatyti! Šis „bet“ reiškia, kad daugiau pamatyti galima tik su vietinių gyventojų arba parko darbuotojų palyda. O čia mes jau trinam rankom. Kiek nusukę į tarp krūmų esantį neoficialų, siaurą keliuką, gaunam labai aiškius nurodymus:  „Bėkit atgal!!!” Pasirodo dar viena Ridovka visu greičiu pasileido mūsų vytis. Kiek nurimę, nusprendėm apsisukti ir, nepaisant gyvačių, traukti gilyn į parką, kur jau jokios pagalbos neprisikviesi.

Nuo to laiko į kojas žiūrėjau labiau, nei į krioklius, kurių čia buvo apstu. Prieš 20 metų parkas šiose vietose dar tęsėsi, bet dėl krioklių vis išgriaunamų takų ir laukinių gyvūnų buvo nuspręstą šią parko dalį uždaryti.

Vaizdas iš nematomos parko pusės

Kol mano miela draugė Tamara mus gąsdina čia dažnai apsilankančiomis meškomis ir vilkų būriais, mes prieiname elnio skeletą. Kadangi čia medžioti draudžiama, suprantam, kad tai ne žmonių darbas ir tik tada pradedu abejot mintimi, ar reikėjo prisidėti tiek maisto į kuprinę. Praėjus apgriuvusius takus šalia uolų išlendam prie nuostabiausios vietos, kur man kada nors yra tekę būti. Krioklys, perskirtas į dvi dalis, perkelia mus kažkur į Karibų salas, matytas tik piratų filmuose.

Perskirtas krioklys

Kojos jau neneša, o eiti dar yra kur, bet ne šiandien. Jau reikia grįžti namo. Kas dar gali pagerinti tokią nuostabią dieną? Pasirodo, Tamaros mama mums nuklojo visą stalą vien tradiciniais Plitvicos krašto patiekalais!

Tradiciniai patiekalai

Bešnekant apie tradicijas Kroatijoje, Lietuvoje, Brazilijoje ir Lenkijoje, nejučia sutemsta ir kaip iš niekur vienas po kito sužiba dešimtys jonvabalių. Laikas miegoti.

Sekmadienis. Žygis dar nepasibaigė!

Sekmadienio programa taip pat žada būti jaudinanti. Tamara nuves mus ten, kur pati nėra buvusi, nes jos draugai ten niekad nedrįso kelti kojų – į aukštai uoloje esantį giliausią urvą šiose apylinkėse. Pakeliui link parko praeinam mišką, kurį mūsų draugė pažįsta kaip savo penkis pirštus. Šiuose miškuose kroatų kariai prieš 20 metų, norėdami išsivaduoti iš Jugoslavijos, naudojo tokius pat partizaniškus kovų būdus, kokius ir mūsų seneliai Lietuvos giriose. Būdama maža, Tamara čia rado ne vieną šalmą ir netgi raketsvaidį.

Įėję į parką sėdam į valtį ir neskubėdami irkluojam po Kozjak ežero kriokliais.

Pasiplaukiojimas po Koziak ežerą

Šiandien oras ne toks gražus, bet noras aplankyti apleistus urvus išlaiko tą neapsakomą smalsumo jausmą.

Nuėję iki vakarykštės vietos, vėl nusukam nuo oficialios parko teritorijos ir sustojam pasigėrėti niekaip neatsibostančiu dvigubu kriokliu. Koks neapsakomas jausmas palikti masę žmonių už nugaros ir eiti per žmogaus beveik nepaliestą gamtą, su draugais, kurie yra tokie pat maksimalistai, kaip ir aš.

Uola

Eidami link iš tolo matomo urvo, mažais žingsniais prieinam dar vieno krioklio briauną. Būdami toliau vienas nuo kito, esam tikri, kad nenušliaušim žemyn į vandenį su netvirtu pagrindu po kojomis.

Ant krioklio briaunos

Užkopę į didžiulės uolos vidų apsisukam pasigrožėti tuo vaizdu, kurį matėm eidami, tik šįkart iš viršaus. Stiprus, bet trumpas lietus tik sustiprina žmogaus ir gamtos ryšį. Nežinau kodėl, bet pasijutau čia toks savas.

Vaizdas užlipus į uolą

Golubnjača urvas (165 metrų gylio) pasitinka mus su išlaužtomis metalinėmis durimis ir staigiai nukritusia temperatūra viduje. Pasiėmęs pirmą pasitaikiusį akmenį į ranką, esu įstumiamas į vidų pirmas. Telefono šviesa neatsimuša net į sienas ir eidamas gilyn tikiuosi nesusitikt žibančių akių tamsoje. Įsidrąsinus žingsniuoti, atsiranda puiki proga pasakoti siaubo filmo scenarijus, o kiekvieną akmenį ar pagalį, pasitaikiusį po kojom, staigiai ir dramatiškai apšviesti. Nuėjus apie 50 metrų sustojam kryžkelėje, kurioje prieš mus išdygsta iš akmens padarytas tiltas ir kelias išsišakoja į 4 puses. Čia nusprendžiam apsisukti atgal, kol dar nepasiklydom.

Įėjimas į Golubnjača

Išėjus iš urvo, dar užlipam ant pasvirusios uolos briaunos pasigrožėti nuostabiais gamtos vaizdais ir grįždami namo dar kurį laiką jaučiam aptirpusias kojas ir greitai besidaužančią širdį.

Viskas, kas gera, turi pasibaigti

Džiaugiuos, kad sulaukiau vasaros ir nevažiavau į parką žiemą ar ankstyvą pavasarį. Taip, parkas nuostabiai atrodo kiekvienu metų laiku, tačiau gegužės ar birželio mėnesiais jis atsiskleidžia labiausiai, o ir oras nebūna per karštas, todėl labai rekomenduoju ir jums čia atvykti tokiu metu.

O pabaigai dar pasikartosiu dėl kelionių: jei keliaujant užtenka laiko, visada pažinkite vietinius gyventojus ir net pačius mažiausius šansus griebkit negalvoję – jie jūsų kelionę padarys tikrai žymiai įspūdingesne nei planavote. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai pasiteisina visu šimtu procentų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *