Po Turkijos saule spėsiu pagulėt, kol sveikas – keliausiu

pagal | 2020 30 sausio

Pavasaris. Vaikščiojam po santaką ir vertinam naujas merginų madas – fu, vis dar tos timpos.

– Gedai, ką vasarą? Reik į Palangą varyt.
– Nežinau, svarbu bendrai atostogas susiplanuot.
– O gal į kalnus?
– Kur?
– Slovakija. Aukštieji Tatrai. Savaitę laiko gyvenam palapinėse, į dieną 5-10 val. ėjimo, hm?
– Varom.

Rugpjūčio 11 d., 1:45 val. nakties. Autobusas jau turėtų būti pilies aikštelėj ir po nerimastingų 10 min. einu klausinėt, kur kuris autobusas važiuoja. Visi jau linksmi ir laukia kelionės į Lenkiją neva pigaus majonezo. Nieko tokio, laukiam savojo. Be dviejų minučių dvi, pasirodo mūsiškis – kelionė prasideda! Užsiėmę vietas gale, laukiam sustojimo Vilniuje.
Įsijungusios šviesos pažadina ir priešais mus atsisėda dvi merginos iš mūsų grupės. Susižvalgę su Gedu nusišypsom – sausage fest‘o nebus. Paskui merginas įlipęs pražilęs vyras tempia pilną, gal 100 l talpos Maxima maišą ir sustojęs prie mūsų klausia, ar nėra šalia nėščių moterų. Susipažįstam – tai dar vienas mūsų grupės narys, Sigitas, kuris iš pirmų bendravimo minučių primena Elą Bandį, tik šis nenusivylęs gyvenimu, o juo džiaugiasi nuolat blaškydamasis po kalnus. Galas apsidžiaugęs, kad kelionė neprailgs, greit nusivilia, nes priekyje sėdintis jaunuolis duoda pastabų: „Ė! Gali užsičiaupt? Labai nemandagus esi!“. Suprantam, kad ne visiem taip linksma ir laukiam daugiau bendraminčių Alytuje.
Štai ir paskutinieji jau kraunasi lagaminus Dzūkijos sostinėje. Pakvėpavę gryno oro lauke grįžtame į autobusą ir pamatome, kad Sigito vieta užimta – aštuntokų grupė nori sėdėti vienoje krūvoje, neklausiant, nori to mūsų bičiulis ar ne. Vis dėlto, kelionė laukia ilga.

Praleidus visą dieną autobuse, su tamsa pasiekiame savo tikslą Slovakijoje – šalia Tatranskos Lomnicos miestelio (850 m aukštis) esantį Tatranec kempingą. Nieko nelaukę statome palapinių miestelį. Būdami dviese trivietėje palapinėje, greitai sulaukiame merginos prašymo priimti gyventi kartu. Be abejo sutinkam, o kaip padėkos ženklą, Giedrė išsitraukia Trejų Devynerių butelį. Kas dar nepuolė miegoti, prisijungė prie mūsų ir bent pusė grupės tapo pažįstami.

Pirma diena.

Mūsų palapinė pasisiūlė būti pirmaisiais prižiūrėtojais, tad atsikėlėme kiek ankščiau nei visi. Išlindę iš palapinės nustebom pamatę tai, ko vakar atrodo nebuvo – Lenkijos ir Slovakijos kalnų masyvas. Apsipratę prie nuostabaus vaizdo, kuris badys akis ateinančias kelias dienas, ėmėme daryti pusryčius keturiolikai žmonių. Bijodami padaryti per mažai, nepagailėjom grikių, kuriuos valgėm per pusryčius, vakarienei ir dar sekantį rytą. Bevalgant išklausome vadovo nurodymų šiandienai ir pasidarę bendrą nuotrauką, pajudame link kalnų.

Beje, vadovo biografija tikrai įspūdinga: Šarūnas, 19 m., antro kurso studentas, profesionaliai žaidžiantis rankinį už Lietuvą, jau vienuoliktą kartą vykstantis į Slovakijos Tatrus. Keturiolikos užkopęs į Monblaną, šiandien turi savo grupę, kuriai rodo tai, kas mums atrodo nuostabu ir nematyta, o pats eilę metų į šią kelionę neima fotoaparato.

Nuėję iki Tatranskos Lomnicos miestelio, sėdame į elektrinį traukinį ir išlipame Stary Smokovec stotelėje. Nuo ten, pėščiomis kylame iki Hrebeniok šlaito (1285 m), kurį kitos grupės pasiekė keldamosi keltuvu. Eidami toliau pasiekiame Bilikovo ir Rainerova chatas – tai mažos smuklės turistams sušilti, pavalgyti, nusipirkti suvenyrų. Taip pat pasiekiame pagrindinį dienos tikslą – šaltosios tėkmės krioklius. Vaizdai nuostabūs, todėl nutariame, kad įsiamžinimui reikia skirti penkias minutes. Papietavę šalia krioklių grįžtame atgal į kempingą ir jeigu dar iki šiandien nebuvom visi susibendravę – po vakarinio prisistatymo mes jau kaip vienas kumštis.

Antra diena.

Su autobusu važiuojame į Žemuosius Tatrus. Eidami pro čigonų miestelį esame perspėti nedalinti vietiniams vaikams vaišių, nes turėsim palydą iki pat kalno viršaus. Einame Hornaj raj nacionaliniu parku, kuriame specialiai turistams paruoštos trasos su kopetėlėmis, liepteliais, tilteliais, einant šalia krioklių ir upelių. Eidami minėtais laipteliais, visi staiga prisispaudžiam prie uolos išgirdę krentančius akmenis ir prisimename Sigio pasakotą istoriją, kuomet Alpėse nuo tokių akmenukų yra gulę ištisos grupės žmonių, tarp jų ir lietuviai.

Priėję parko pabaigą išsimaudome žvarbioje kalnų upėje. Atgaiva kūnui. Merginom besirengiant išgirstam jų balsus. Pasirodo Sigis rado puikią vietą ant uolos apžvelgti panoramą. Po dešimties minučių jau judam link autobuso. Niekas neįsižeidę, visi linksmi.
Grįžę į kempingą, tęsiam tradiciją išbandyti vis naują vietinį gėrimą. Gavę pastabų dėl triukšmo pasišalinam toliau ir pratęsiam vakarą.

Trečia diena. Tikroji kalnų dvasia.

Pagaliau rimtas žygis! Oras nelepina, todėl iškart apsirengiam šilčiau ir keliaujam į aukščiausiai (1350 m) Slovakijoje esantį Strebske Pleso miestelį. Žygis prasideda su lietumi, kurį vėliau keičia kruša, o praėjus Skok krioklį, atrandame žiemą vidury vasaros. Bijodamas migrenos užsidedu du kapišonus, prispaudžiu kepure ir prilaikau ranka, nes ją jau porą kartų nupūtė vėjas. Nusivalau nosį šlapia ranka, bet šypsena pasilieka savo vietoje – džiaugiuos dėl tokio oro, nors kitiems jis ir neatrodo toks mielas. Nedarydami ilgesnių pertraukėlių, pasiekiame Bistro Siedlo perėją – per kiek mažiau nei keturias valandas. Gilus gaivaus kalnų oro įkvėpimas ir pradedame leistis žemyn. Pasiplojame patys sau, o Šaras pritaria Sigiui, kad kalnų naujokai gavo stiprų krikštą.

Šįkart vakaronės nebus, nes po žygio pusė grupės tapo klipatomis. Užtat kitos grupės susibendravę užimė mūsų vietas. Dienos turistu tampa Gytis, visą laiką ėjęs paskui ir prižiūrėjęs, kad visi rastų tinkamą kelią.

Ketvirta diena. Poilsis.

Išsimiegoję važiuojame į Belianska jaskyna urvą, pasigrožėti stalaktitų ir stalagmitų dariniais, požeminiais ežeriukais. Palikę vadovą kempinge, tikimės kažko paruošto pietums. Grįžę randame kažką tikrai netikėto: picos ir alus. Man tinka!

Užkandę išsiskirstom. Norintys važiavo prie Dunajeco upės, kuria plaukė su plaustais kalnų apsuptyje, o likę keliavome į Poprade esantį vandens parką (nutarėm, kad ten tik dar labiau pavargom). Nuvylė mane tiek vandens parkas, tiek slovakės (visgi lietuvaitės pačios gražiausios) ir savim nusivyliau, kad pasidaviau urbanistiniui poreikiui atsisakydamas plaustų. Žinutė mamai, kad dar esu gyvas ir vėl paslepiu telefoną giliausioje lagamino vietoje.
Dienos turiste tapo Monika (subjektyviai skiriamas titulas), nes palaikė keturiems vaikinams kompaniją vandens parke.

Penkta diena. Žygis aplink kalną.

Atsikeliame su nerimu. Šaras žadėjo sunkesnį, bet tuo pačiu ir įspūdingesnį žygį nei trečiąją dieną. Pasikeliame keltuvu į Hrebniok šlaitą ir nuo ten pradedame kelionę į Precne Siedlo perėją, aplankydami Zbojnicke, Terychovo, Zamkovskievo chatas. Oras nuostabus, atrodo, kad galėtum pereiti visus kalnus be sustojimo. Greitas žingsnis ir dar greičiau besikeičiantys nuostabūs vaizdai: begalinis slėnis, kalnų kriokliai, upės, smaragdiniai ežerai, stūksantys ties šlaitu ir mūsų nepaliekantis, kartkartėmis pasirodantis sniegas. Tuo tarpu Lina gauna velnių už nuotrauką, ant pasvirusiai gulinčio sniego. Besileidžiant žemyn, prasilenkiame su šerpu, duodami jam kelią. Tai žmogus, nešantis į kalnų chatą visą, kas reikalinga, jog žmonėms ten būtų smagu užsibūti. Neretai jo krovinys būna net didesnis už jį patį ir sveria iki 130 kg. Tada supranti, kodėl vandens buteliukas kalnų chatoj gali kainuoti net 2.5 euro.

Kojos vėl sutinę ir prašo poilsio, bet galvoje vis sukas Sigio žodžiai: „Po Turkijos saule spėsiu pagulėt, kol sveikas – keliausiu.“ Pavydėtinas tokio amžiaus žmogaus požiūris. Belaukiant savo traukinio tiesiog krentame ant grindinio (nors aplink daugybė žmonių) ir giliai atsidūstam – vadovas nemelavo dėl žygio.

Po vakarienės vėl renkam dienos turistą. Šįkart – Lina. Sigis atskaito moralą. Išaiškina riziką ir pateikia tragiškų pavyzdžių iš Alpių. Verta paklausyti žmogaus, kuris iš įvairių pusių kopęs į Himalajus, Alpes, išmaišęs Anglijos kalnus, net pabuvojęs Sacharos dykumoje.

Šešta diena. Kalno šturmas.

Nuo pačio ryto galvoje sukasi viena, įkyri mintis – paskutinė diena kalnuose.
Žygiuot pradėjome nuo Popradske Pleso stotelės. Eidami aplankėme netoli esančias kapines, kuriose pagerbėme žuvusius kalnuose. Lentelių su pavardėmis išties daugybė.
Kol ilsėjomės priėję kalno papėdę, Šaras mums parodė kalnų akciją: užnešk medinę kuprinę su kroviniu į kalnų chatą ir gausi arbatos! Gytis griebė kuprinę su bulvių maišu, o aš su dujų balionu. Kol laukėme pailsėjusių draugų, slovakai dar kalbino mus (gaila ne angliškai). Supratom tik klausimą: „Dėl arbatos??“, kurį pateikė susiimdami už galvų ir pridėdami tarptautinį „aleliuja“. Pirmi žingsniai išties sunkūs ir po dešimties minučių stojame pailsėti. Darosi aišku, kad šiandien niekur neskubėsime. Praėjus miško zoną, atsiveria nuostabūs vaizdai ir ne už ilgo vėl stojame ilsėtis. Priešais mus sustojęs vyras taip pat nutaria pasigrožėti slėniu, kurį toliau, kaip siena uždaro kalnai. Vyras trumpai apsikirpęs, o dešinėje pusėje supinta kasytė.

– Kokia kasytė, kaip džedajaus iš žvaigždžių karų.
– Aha, ir apyrankė kokia, įdomu, ką ji reiškia.

Visai netikėtai apsisukęs vyras kreipiasi į mus: „Aš klystu, ar jūs šnekate lietuviškai?“. Akimirksniu visa drąsa atvirai šnekėti lietuviškai dingsta, bet tylus kikenimas virsta į juoką iki ašarų. Susibendravę su jų kompanija, palinkime vieni kitiems sėkmės ir išsiskiriame.
Po poros valandų, kai chata jau čia pat, be slovakiškų pokalbių pasigirsta: „wow, super“ ir sunkiai uždirbta arbata (į kurią nepagailėjo ir romo) jau rankose. Beje, prie chatos yra tualetas, kurio viduje stiklinė siena – tikras malonumas pasėdėti ant tokio, bet mums to padaryti netenka, nes eilė nusidriekus nemaža ir beveik nejuda. Ko gero, daug kas nepraleidžia progos ir pasifotografuoti viduje (rimtas konkurentas Akropolio tualetui).
Kol pasiekėme chatą, viršūnė dingo debesyje, o grįžtanti kita grupė, nusivylusiais veidais sako, kad lipimas yra nebent iš reikalo, nes ten rūkas, dar tirštesnis. Nuo čia, tęsiame kelionę jau devyniese iš keturiolikos. Juokindami žygių fanatikus savo aprangomis (nunešioti treningai, salės sportbačiai, Gedas su Havaii šortais ir žvejo kepure) pasiekiame Rysy viršūnę (2499 m)!

Įdomu tai, kad viršūnė kerta Lenkijos-Slovakijos pasienį, todėl čia sutinkame lenkus, atvykusius iš savo šalies pusės. Išgirdę, kad mes lietuviai – apsidžiaugė ir draugiškai pasišnekėjome angliškai. Per perekūrą pasižymėjome keliautojų sąsiuviny ir pasėdėjome aukščiausiai mūsų pasiektoje vietoje.
Grįžtame pas draugus ir tuo pačiu keliu atgal neskubėdami judame į kempingą.
Dienos turistu paskyrė mane, nes su Gyčiu pabuvojom šerpais (Gytis neoficialiai 2 kartus dienos turistas), nors ir buvau atidavęs savo kuprinę Šarui nunešti pora sudėtingesnių atkarpų.

Septinta diena. Namai.

Penkta valanda ryto. Vangiai judantys žmonės griauna palapinių miestelį vis atsisukdami į kalnų pusę, o mintyse jau pradeda suktis realaus gyvenimo problemos. Važiuodami į Lietuvą, išrenkame visos kelionės turistą, kuriam atiteks ne vien garbė. Į kepurę, anonimiškai sumetus lapukus ir juos suskaičiavus, paaiškėja, kad trys žmonės surinko po tris balsus: Inga, Gytis ir… ir aš? Bet Šaras nebūtų geras renginių vedėjas, jei šmėžuojančių minčių apie perrinkimą nenutrauktų paplekšnojimu Sigiui per petį, taip sveikindamas jį surinkus keturis balsus. Sveikinam!
Džiugu, kad susirinko tokia smagi kompanija (be paminėtų: Aneta, Aistė, Inga, Laura, Rūta ir Mantas). „Visgi ne šikpopierių pirkdami Maximoje laimėjome šią kelionę“, o vedini bendro tikslo. Manau, su kai kuriais dar tikrai susitiksim.
Dabar laukia tik ilga kelionė į gimtąjį Kauną ir su Gedu nešnekėdami abu galvojame apie tą patį – kada atsiras galimybę palyginti Slovakijos Tatrus su kitais kalnais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *