Pokalbis su Graffiti menininku Tadu Vincaičiu.

pagal | 2020 30 sausio

„Graffiti reiktų ne drausti, o skatinti ir juos kontroliuoti civilizuotais būdais“ – teigia graffiti ir sienų tapybos meistras, dizaineris Tadas Vincaitis. Su juo susitikome pasikalbėti apie šią meno sritį. Tadas papasakojo, kaip susidomėjo graffiti, kokie buvo jo pirmieji bandymai, taip pat prisipažino, ar už jų piešimą yra nubaudusi policija. Be to, jis pasidalino savo mintimis, kodėl reikėtų legalizituoti grafičius, kaip jie yra vertinami kitose šalyse ir ko iš pastarųjų galėtume pasimokyti. Neliko nepaliestos ir kitos meno sritys – kaip sienų tapyba ir dizainas. Galiausiai Tadas atskleidė ir keletą darbų idėjų, kurias norėtų realizuoti savo mieste. Beje, jeigu galvojate, kad graffiti – tik vyrų užsiėmimas, smarkiai apsirinkate!

Kaip ir kada susidomėjote graffiti menu?

Tai įvyko spontaniškai, netikėtai. Kai Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėty, buvo galima išvažiuoti į Vakarų pasaulį tik gavus iškvietimą. Mūsų šeima, susitvarkiusi visus biurokratinius barjerus, išvyko į tuometinę Vokietijos Federacinę respubliką, į Miuncheną, pas mano mamos gimines. Buvo 1989-ieji. Ten pirmą kartą ir išvydau grafičius. Mes keliavome traukiniais, tad daugiausiai jų ir pamačiau prie transporto linijų, greitkelių, traukinių.

T.Vincaičio darbai.

O aš nuo vaikystės labai piešdavau. Ir kai grįžau, ėmiau kažką daryti. Tada dar mokiausi mokykloje. Aišku, nebuvo dažų, nebuvo informacijos, nieko nebuvo, tik žinojau, kad Rygos dažų fabrikas gamina dviejų rūšių dažus. Jeigu aptikdavai buities prekių parduotuvėje keletą atspalvių, tai kiek būdavo prekybos sandėlyje, tiek ir nusipirkdavai. Iš Vokietijos dažų irgi parsiveždavau. Paskui atsirado parduotuvės, kur pardavinėdavo dažus automobiliams, tokius irgi pirkdavau. Už dvidešimt litų nusipirkdavai tų dažų, o senais laikais tai būdavo dideli pinigai. Paskui jau prasidėjo atšilimo laikotarpis, Sąjūdis, po truputį gaudavome informacijos apie tą visą Vakarų kultūrą per televiziją. Pamažu padėtis gerėjo.

Kokie buvo pirmieji bandymai?

Dar būdamas pas tuos gimines pradėjau ant lapo kažką piešti. Grafičiai – kas tai? Atrodė net ne raidės, o kažkokie kringeliai. Tada man dar paaiškino, kad negalima taip daryti, nes Vokietijoje už tai baudžia, kad tos raidės negerai, oi negerai… Tada suvokiau, kad čia raidės ir kad piešiama aerozoliniais dažais. O jeigu Vokietijoje už tai baudžia, supratau, kad ir pas mus, Lietuvoje negalima, todėl eidavome piešti vakarais. Pirmieji bandymai atsirado ant vidurinės mokyklos sienų, tai buvo angliški keiksmažodžiai, mėgstamos grupės pavadinimas. Dažniausiai jie būdavo vienos kokios nors spalvos, pavyzdžiui, raudonos.

O Jus yra nubaudusi policija už grafičių piešimą?

Taip, yra nubaudę, bet tai jau buvo gerokai vėliau. Kartą mus filmavo televizija. Ir po to su filmavimo grupe nuėjome išgerti alaus, suvalgyti picos. Ir dar paskui išėjome papaišyti su tais dažais, kurie buvo likę po fimavimo, prie Ukrainos ambasados, šalia dar buvo tokie kioskeliai. Nors man tada buvo gal kokie dvidešimt šešeri metai, bet galvelė dar tokia minkšta buvo. (Juokiasi) Ir policija pagavo mane, iškvietė ekipažus, viską įformino, chuliganizmas, bauda, ir ji dar padvigubėjo, nes laiku nesusimokėjau. Šitaip vieną ir vienintelį kartą nutiko.

Kuo skiriasi graffiti nuo sienų tapybos?

T.Vincaičio darbai.

Graffi iš esmės yra paauglių užsiėmimas. Daugelis aštuoniolikos, dvidešimt dvejų metų meta jį ir pradeda repuoti, didžėjauti, dizaineriais tampa. Kartais pradeda daryti visokius dizaino sprendimus ant sienų, kuriuos matome ir kai kuriose kavinėse, visa tai – sienų tapyba. Graffitis yra nelegalus, tai  įvairių stilių ir technikų raidžių piešimas, taginimas, bombinimas, wild style, susijęs su viešaja erdve. Visuomenėje dažnai tai vadinama vandalizmu, niokojimu, bet tai yra graffiti ir jis priklauso street art‘o sąvokai. Nors ji yra gerokai platesnė sąvoka, tai ideologiniai, politiniai darbai, instaliacijos, kur gal net nerasi jokio grafičio. Bet graffiti taip pat yra jos dalis, nes piešiama gatvėse. Net pats sakau, kad reikia rimto tyrimo, gal menotyrininkų darbų, kas čia kam priklauso. Nes graffiti kaip reiškinys gyvuoja jau 30 – 40 metų. O šiandien daug meno sričių yra persipynę, graffiti, medijos, tarpdisciplininiai menai, todėl dažnai nebeaišku kas yra kas, kur graffiti, o kur sienų tapyba.

Nors vėlgi, kai gauni užsakymą ištapyti sieną, kartais atsiranda ir grafičio stiliaus elementų, pvz., raidės, atrodo, tai irgi graffiti, bet jis neturi jokios ideologinės prasmės, tai nėra maištas gatvėje, nėra nelegalu ir pan. Aišku, graffiti yra kontraversiškas dalykas. Atrodo, kad va, aš jaunas, kad galiu sau tai leisti… Nors po kiek laiko suvoki, kad gal ir bjauroji savo miestą. Po dvidešimt metų pats turėsi namą centre, ateis kas nors, užpaišys ir galbūt būsi nepatenkintas. Todėl graffiti reikalauja atidesnės analizės. Pats tuo neužsiimu, tik sakau, kad būtų gerai, jog kažkas tai padarytų.

Ar manote, kad reikėtų legalizuoti grafičius?

T.Vincaičio darbai.

Taip, aš už legalizavimą. Aišku, viską reiktų stengtis kontroliuoti. Tas pats su narkotikais, alkoholiu ir pan. Visų pirma turi būti sąmoninga visuomenė. Reikėtų sukurti erdves, leisti piešti mėgstamose vietose, statyti specialias sienas, parkuose, kur renkasi skeiteriai ir t.t. Savivaldybėse turi dirbti jauni, mąstantys žmonės. O ne tie, pas kuriuos ateini parašo, kad leistų papiešti kur centre, ir jie sako, kad ne, ne, negalima senamiestyje. Jie turėtų suprasti, kad graffiti reiktų ne drausti, o skatinti ir juos kontroliuoti civilizuotais būdais. Jei galvojama, kad oi, mes išgaudysim, paskirsim baudas, taip nieko nebus. Kaip tik legalizavus, galbūt daugumai praeis noras piešti, nes nebebus to adrenalino. Nes visada bus tokių žmonių, kuriems bet kokie draudimai nerūpi. Jiems sakys negalima, bet jie sugalvos ir ant skrendančio lėktuvo išlįsti ir išpaišyti. Nes va, tai jau lygis. (Juokiasi)

Bet Kaune yra vietų, kuriose galima piešti legaliai?

Trys, ar čia daug? Turi būti trys šimtai sienų, tada bus geriau (Legaliai galima piešti ant sienų, esančių Kęstučio g. Nr. 72, Savanorių pr. Nr. 13, M. K. Čiurlionio pr. 6-8, – aut. pastaba.). Nes dabar juokinga, padarai eskizą, tada neši į savivaldybę parodyti, sako – pasvarstysim, galima ar ne piešti, o po to jau leidžia. Juk turėtų būti, kad atėjai ir pieši iš karto. Kas trukdo pastatyti tas sienas, kur turime dideles erdves? Kad ir nepriklausomybės aikštėje prie BLC verslo centro? Arba kur važiuoji Čiurlionio tiltu, Europos prospektu, didžiausi viadukai, estakadų atbrailos. Nors pačiam beveik keturiasdešimt metų, bet važiuoju ir galvoju, kaip gerai čia būtų papiešti… (Šypsosi) Leiskite piešti ir išsispręs problemos. Visoje Europoje tiltai, patiltės, viskas atiduota grafičių piešėjams.

Taigi kitose šalyse tokių problemų nėra?

T.Vincaičio darbai.

Kitose šalyse dirbama su žmonių psichologija, su jaunimu socialiniuose lygmenyse. Juos ugdo tausoti savo turtą, savo miestą. Pvz., Berlyne į graffiti žiūrima labai demokratiškai, ten visas sienamiestis apipaišytas. O tarkime, Skandinavijos šalių miestuose taip nėra. Ten senamiesčiai ganėtinai švarūs. Nors tuose miestuose gyvena daug kitų tautybių žmonių, afganistaniečių, pakistaniečių ir t.t., kurie gal yra ir iš visai kitokių, žemesnių socialinių sluoksnių, o iš tokių dažniausiai ir kyla visokie maištavimai, jeigu grafičius galima taip pavadinti. Bet ten kažkodėl žmonės nepuola taip piešti bet ką, kaip pas mus, mentalitetas kažkoks kitoks. Vilniuje buvo kilusi labai didelė banga, ten Zuokas viską uždažė. Bet jų vėl atsiranda. Manau, kad draudimas nieko gero neduoda, reikia kažkaip kitaip spręsti, kaip – gerai nežinau. Nes man irgi ne viskas patinka. Nežinau, gal ir pats pasidaryčiau labai piktas, jeigu įsirengčiau naujas duris, o ryte ant jų ką nors rasčiau pripiešta.

O dabar užsiimate tik komerciniais užsakymais?

Taip, dabar užsiimu tik komerciniais užsakymais, dizaino, sienų tapyba. Nes jau ne tas amžius, reikia galvoti ir kaip galėtum išgyventi. Aišku, kartais graffiti motyvų panaudoju dizaino ar sienų tapybos darbuose.

Bet ankščiau sienų tapyba susidomėjimas nebuvo labai didelis, galbūt dabar jis pamažu didėja? Nes ne vienos kavinės ar privačių namų interjere galima rasti tokių darbų pavyzdžių.

T.Vincaičio darbai.

Taip, ankščiau šitaip nebuvo. Prieš 3-4 metus teko Coffe Inn‘e piešti. Dar seniau, sovietiniais laikais, į amatininko specialybę, jo darbus buvo žiūrima pagarbiai. Tarkime, ateini į kokią nors didelę, valdišką įstaigą ir jose gali rasti dekoratyvų tapybos, keramikinį ar stiklo pano. Dabar to nėra. Atsirado privati nuosavybė, privatus verslas, visi taupo, nori, kad kuo pigiau viskas būtų, tik vienas kitas sau leidžia kažką daugiau, kokį nors meno kūrinį. Jeigu pasakai, kad už darbą norėtum tiek ir tiek pinigų, tai prasideda visokios dejonės, kad labai brangu. Atrodo, kad tam piešėjui tai tik malonumas. Galvojama – susirasim, išpaišys, paslėpsim dar kokius trūkumus.. O tu tikiesi, kad gausi gražią sieną, paruoštą. Arba dar ankščiau iš viso galvojo, kad nupirksim alaus, duosim dažų ir kaip pavarys čia mums! (Šypsosi) Juk pats iš savęs reikalauji kokybės, todėl ir iš užsakovų tikiesi rimtesnio požiūrio. Buvo toks atvejis, paskambina iš vienos karatė mokyklos, sako – atvažiuok. Gerai atvažiuoju, žiūriu – viskas nutrupėję. Sako, gal gali man čia nupaišyti. Aš – taip, ką nupaišyti? Jūs pirma sieną susitvarkykite. Ne, ne tai mes norim, kad tu mums nupaišytum. Sakau, kad vėl viskas nubyrės. Tada net nebesigilini, neauklėji ir baigiasi bendravimas.

T.Vincaičio darbai.

O dabar, tiesa, poreikis vėl didėja. Turiu jau ir kolegų ar konkurentų, kurie užsiima sienų tapyba. Jie tobulėja, darbų kokybė didėja ir t.t. Vadinasi, poreikis yra. Nes kiekvienais metais gaunu vis daugiau jeigu ne užsakymų, tai bent pasiteiravimų, todėl panašu, kad viskas atsigauna ir tai smagu. O kuo didesnis poreikis, tuo ir šios srities specialistų reikės daugiau. Nes aš irgi negaliu tapyti milijonų skirtingų  stilistikų. Vis tiek per kurį laiką išsivysto stilistinis braižas, aš pats gal dar esu tokiuose iškojimuose, bet pažįstu kolegų, kurie turi stiprų savo braižą. O vis tik vienam žmogui gal norisi vienokio piešinio, kitam kitokio. O jeigu tai dar pataptų mada, gali ir nespėti atlikti visų užsakymų. Nes žinai, kaip būna pas lietuvius, pas tą yra, vadinasi reikia ir man, tik dar geriau. Bet aš visai nieko prieš. (Šypsosi) Nes tikrai smagiau būti kažkokioje žaismingoje aplinkoje, negu tarp sienų nudažyta viena spalva.

Jeigu taip pagalvotumėte, ką norėtumėte sukurti Kaune, kad ir iš fantastikos srities?

Kadangi pats esu kaunietis, esu pagalvojęs, kad norėčiau ką nors „Žalgirio“ klubui nupiešti. Visgi tai miesto simbolis. Bet išėjo taip, kad teko išvažiuoti į Vilnių, į „Siemens“ areną ir ten šį tą padaryti. O vienas mano draugas, su kuriuo jaunystėje piešėme, gyvena Londone ir kartą atsiuntė straipsnį apie tai, kad Londono „Chelsea“ klubas pasisamdė kažkokį garsų graffiti meistrą, kad išpaišytų jų treniruočių bazę. Smagu būtų, jeigu taip paskambintų ir pasiūlytų „Žalgiriui“ ką nors panašaus padaryti. Juk būtų garbė. Be to, ir pats dar prisimenu tuos senesnius laikus, kai žaisdavo su Maskvos CSKA, tad visa tai tarsi įaugę į kraują.

T.Vincaičio darbai.

O šiaip, taip, norėtųsi vieną kokį nors didžiulį namo fasadą padaryti. Esu du projektus pasiūlęs, bet yra dar daug dalykų, kuriais reiktų pasirūpinti, susirasti remėjus, viską laiku suderinti ir t.t. Aš pats visa tai tingiu daryti. Galbūt būtų geriau, kad ar kokia visuomeninė organizacija tuo pasirūpintų, ar per kokius street art‘o festivalius. VDA studentai rudenį organizavo kažką, bet nežinau kaip jiems pasisekė. Dar viena organizacija kažką daro, bet jie renkasi tokius objektus kaip požeminės perėjos, kuriose net nelabai smagu piešti, nes kas ten eina, nei mato, nei parodysi kažkam. Norėtųsi kitos vietos, kokio didelio fasado. Galbūt tada sukurtum kažką apie Kauną. Nors, kitavertus, pakviestų Klaipėda, ten taip pat kažką sukurtum. Ir šiaip dideli masteliai daro visai kitą poveikį. Prisiimk gražų atviruką ir išsididink ją iki penkių aukštų, tai bus visai kitoks įspūdis. Be to, tas mastelis būtų toks, kad tu negalėtum likti abejingas, nes nepavyktų to piešinio nepastebėti. Eitum pro šalį ir galvotum – o kaip faina! Aišku, būtų smagu kažką panašaus padaryti, bet vieną kartą bandai, antrą kartą ir vis nepavyksta.

O yra profesionalių grafitininkių Lietuvoje?

Kaip tik dabar dirbu su savo drauge Ramune. Mes kartu darome komercinius užsakymus, tik ji galbūt labiau street art‘o atstovė, ji nepiešia ant sienų raidžių, bet piešia labai smagią grafiką, nes ją studijuoja. Ji vienaip daro, aš kitaip, taip vienas kitą papildome. Žinau, kad Vilniuje tokių sėkmingai dirbančių merginų yra.

Ar tenka pasiginčyti su darbų užsakovais?

T.Vincaičio darbai.

Tenka. Būna ir objektyvių pastabų, o kartais, mano supratimu, ir neobjektyvių. Bet sunkiausia yra su tais, kurie nežino, ko nori. Darai darai, įrodinėji įrodinėji ir niekaip nesurandi galutinio sprendimo. Nors dažniausiai pasitiki tavo nuomone ir tuo, ką tu darai. Bet būna pas kiekvieną užsakovą toks dalykas, kaip „patinka-nepatinka“, „gražu-negražu“. Tada kitą kartą tenka nesiginčyti, o tiesiog daryti kitaip, kitaip pažiūrėti į darbą, stilistiką ar kompoziciją. Surasti kitokį sprendimą. O galiausiai, juk besiginčijant kyla geriausi sprendimai bei rezultatai.

O Jums tekę prisidėti ir prie reklamų kūrimo, pvz. „Auros“ šokio festivaliui prieš pora metų?

Taip, mane pasikvietė. „Oro pagalvės“ fotografavo, filmavo, montavo, o aš tik piešiau šokėją, Mantą iš „Auros“. Taip draugiškai ir sukūrėme.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *