„Red Hot Chili Peppers“ Kaune. Vis dar geriausi…

pagal | 2020 24 sausio

Geriau vieną kartą patirti, negu tūkstantį kartų pamatyti ar išgirsti… Kaunas buvo sudrebintas kokybiškiausios mūsų laikų muzikos. Sudrebinta buvo ir mano asmenybė. Patys pagalvokite, koks jausmas yra klausyti muzikos, su kuria augai, gyvai. Noriu su jumis pasidalinti nors kruopele tos nuotaikos, kuri mane lydėjo visą savaitę.

Koncerto atmosfera jautėsi jau žengiant per tiltą į Nemuno salą. Eilės žmonių, norinčių patekti į areną, ir netylančios dainos… Ech. Tik ten patekęs supratau, kad tai visai kita šalis. Žmonės draugiški ir visus sieja vienas noras – pamatyti savo dievaičius.

„RHCP“ apšildė Didžiosios Britanijos roko grupė „The Vaccines“. Asmeniškai man tai buvo vienas iš daugelio smagių siurprizų. Nors niekada nebuvau girdėjęs šios grupės muzikos, klausant dainą po dainos pradėjau vis labiau ir labiau trepsėti bei kratyti galvą. Ir nepradėkit žiūrėti į mane kaip į kokį keistuolį. Kratyti galvą galima – čia roko muzikos koncertas.

Valanda „The Vaccines“ muzikos ir sulaukėme pertraukėlės, per kurią tvyrojo nekantrumo nuotaika. Arena pilnutėlė, visi kalbasi ir nekantrauja. Šviesos užgęsta ir išgirsti gitaros akordą. Rėki kaip vaikas, pamatęs po Kalėdų eglute dviratį arba kaip eilinė panelė, išvydusi Džonį Depą… Ir tada pasirodo grupė, kuri tavo vaikystę, paauglystę ir šiaip visą gyvenimą lydėjo muzikos pavidalu. Jausmas nerealus.

Apie koncertą pasakysiu tik keletą žodžių – TOKIŲ DAUGIAU NIEKADA NEBEBUS. Jei sugebėjote praleisti – verkite, gailėkitės, eikit į bažnyčią, mečetę ar sinagogą ir melskite Dievo malonės. Tai, be abejonės, kol kas didingiausias ir gražiausias koncertas, kada nors surengtas Lietuvoje. Na, bent jau man…

Vis tik buvo keletas dalykų, kurie kliuvo. Už mano nugaros sėdėjo kažkur ne ten patekę žmonės ir nuolat bambėjo, kad nieko nemato. „Tai nesėdėkit, po galais! Čia roko koncertas!“ Taip pat man buvo gėda dėl savo tribūnos. Baigus groti prasidėjo masinis 14 tūkstančių žmonių kvietimas grupę sugrįžti į sceną dar… Nė vienas nedrįso net sukrutėti iš savo vietos, visi plojo, rėkė, trypė 10 minučių be atokvėpio. Vis tik vienas kvailys, sėdėjęs netoli manęs, išdrįso palikti patalpas. Visoje arenoje biso metu prasivėrė vos vienos durys… mano tribūnoje. Tikiuosi, jis nusivertė nuo laiptų arba jį sumušė apsauginis. Nieko neturiu prieš nekantrius žmonės, bet šiaip jis to nusipelnė.

Dar kelios dainos. Ir tada koncertas baigėsi. Man nuoširdžiai nurovė stogą ir papuošė gyvenimą prisiminimais, kurių greit neužmiršiu. Neužmiršiu ir tikėsiuosi, kad paskutiniai Anthony Kiedis žodžiai buvo tiesa… See you next time.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *