Renginys sukėlęs masinę diskusiją

"Life isn't about finding yourself. Life is about creating yourself." George Bernard Shaw
 

Lapkričio 19 dieną, 18h VDU Didžiosios salės foje prasidėjo diskusija „Šiuolaikinis menas, atėjau, pamačiau, (ne)supratau“, kurios metu bandyta išanalizuoti, kas yra menas ir jo prasmė dabartiniame pasaulyje. Pagrindiniu šio renginio vedėju tapo Julijus Grickevičius, kuris užvedė publiką kartu šnekėtis šia aktualia tema. Tuo tarpu buvo atvykę ir svečiai, tokie kaip: žurnalistas Rytis Zemkauskas, Kauno šokio „Aura“ vadovė Birutė Lėtukaitė, režisierius Arūnas Areima, Kauno Bienalės vadovė Virginija Vitkienė, aktorė/ menininkė Ieva Savickaitė ir menininkė Vaida Tamoševičiūtė.

Sunki meno dalia

Šiuolaikinis menas užduoda daug klausimų į kuriuos nėra lengva atsakyti. Žmogus ima ir susimąsto, ir klausia: „Kas išvis jis reikalingas? Kam skirtas? Kokia esmė?“. Nueidamas į kokį nors kultūrinį renginį, žiūrėdamas menininko performansą, kartais nesuprantama pati to dalyko esmė. Galvojama, jog tai – visiškas šlamštas ir taip toliau. Galbūt yra kaltas asmens neišprūsimas. Pavyzdžiui, meno kūrėjas vaikšto pirmyn atgal laiptais ir yra filmuojamas. Daugiau nieko nevyksta, tik tiek. Ką reikia mąstyti paprastam individui, kuris suprastų viso to prasmę? Sunkus atsakymas. Neaišku, galbūt dažniau eiti į panašaus pobūdžio renginius arba bent kažkiek norėti domėtis šiais dalykais.

Performanso prasmė

Performansas – kelia klausimus, o ne duoda atsakymus, taip sakė renginio svečiai. Taip yra, kadangi matome kažkokį menininko darbą, bet jo tiesiogiai nesuprantame. Mintyse reikia aiškintis, kas ir ką norėta išsakyti. Patys sau turime rasti paaiškinimą į visą tai. Meno kūrinį būtina paruošti tinkamai ir teisingai, bet ne per daug sunkiai, nors viskas įmanoma. Šiuo atveju reiktų palyginti, kas yra lengviau, ar pagaminti tikrą meno išraišką, ar primityvią dainelę? Žinoma, tik lėkšto pobūdžio muziką. Kadangi sukurti daug netrunka, kuo kvailiau tuo geriau, tada vėliau visi pradės dievinti būtent tą kūrinį. Ir tuo labiau, kad nereikia išankstinio pasiruošimo. Kalbant apie performansą, tai nėra tik vizualinis patyrimas – gyvas įrodymas, ką matome prieš akis, be to, sukuriamos emocijos bei energija būnant šalia to menininko. Viskas priklauso nuo pasiruošimo, noro, idėjų ir pan. Todėl pasirodymo metu šokiruoja ne performansas, o kas atsitinka to žiūrovo mintyse.

Menas turi paveikti kiekvieną

Pačiam menininkui reikia nuspręsti, kokias priemones pasirinks ir t.t., tuo pačiu viskas, ką jis daro  turi priežastį. Menas gali būti toks, koks gali virsti už individo suvokimo ribų. Tik menas išgelbės pasaulį. Žmogus, kuris yra mene arba jį vartoja, tai reiškia, jog tada asmens siela tobulėja, taurėja, labiau  gilėja išprusimas ir kultūriškai plečiamas pasaulėvaizdis. Žinoma, nereikia priimti to tik kaip gero kūrinio, būtina paimti ir mąstyti kritiškai. Kiekvienas kūrinys ar kas bebūtų iškelia tam tikrus klausimus. Todėl atsakymus priimame individualiai ir kas tai beegzistuotų – šaltakraujiškai, nes taip lavintume protą mąstyti ne vien tik pozityvia prasme.

Plojimai – nieko verti

Vienas iš svečių minėjo apie Vengrijos menininkės judesio pasirodymą. Šis reginys buvo modernistinės meno formos dalis. Buvo matyti, jog reikalavo daug pasiruošimo. Plojimai tapo verti dėmesio. Tuo pačiu atrodo, jog šokantieji turi būti labai gražūs savo kūnais t. y. sportiški. Tačiau to negalime pavadinti šiuolaikiniu menu, čia tik išoriški dalykai. Dabartinis menas privalo parodyti esmę, o ne, ką matome paprastai – drabužius, ne vidinį grožį. Toliau kalbant apie plojimus, jog šie anksčiau buvo tapę labai vertingi, dabar tai tarsi nuvalkiotas reikalas. Taip pat virto įpročiu, pavyzdžiui, dar nespėjus menininkui pabaigti performanso, pasirodo žmonių emocijos. Kūrėjas gauna pozityvią išraišką, bet kita prasme, atrodo, jog asmuo net nesusimąstydamas apie meno darbo prasmę, ima ir ploja. Nebesvarbu, jog būtų pats blogiausias pasirodymas, todėl tą galime įvardyti tik kaip parodiją. Tiesiog nebe pagarbos ženklas, o lyg pati publika suvaidintų savo rolę. Pavyzdžiui, šokėjas padaro špagatą ir prasideda ovacijos. Jausmas, jog būtų pats nuostabiausias, gražiausias kada nors matytas dalykas, jog geresnių pasirodymų nėra išvis buvę. Tai virsta etalonu, tačiau negali taip būti. Pavyzdžiui, ko neįmanoma padaryti aktoriui ar kokiam kitam? Stovėti nieko nedarant, kadangi tada pats meno atstovas taps nušvilptas ir nuvertinintas.

Paskatinimas jaunimui

Kur jūsų smalsumas? Kritiškumas? – taip sakė viena iš  pašnekovių sėdinčių prie stalo. Žinoma, reikia turėti fizinių pastangų nueiti į kultūrinius renginius. Dažnai jaunimas tingi net pasiskaityti, kas įvyks. Labai blogai, kad nesidomima menu, nes vėliau išvis neprisimins, kas yra L. da Vinci ir kiti kūrėjai. Pavyzdžiui, menotyrininkai rašo rezencijas apie įvairius dalykus, tai yra didelis pliusas. Todėl reikia vertinti tuos dalykus, kurie turi išliekamąją vertę. Nueiti ir pamatyti menininkų kūrinius, darbus ir vertinti ne tik pozityviai, bet tuo pačiu kritiškai. Tiesiog reiktų visiems palinkėti tapti smalsiais ir domėtis tikrais dalykais, o ne populiariosios kultūros pakaitalais.

 

 
 

Komentarai