Sakalas Čumačenko: „Einu ir tikiu kiekvienu savo žingsniu, net pačiu tyliausiu sau“


Lietuvoje retai galima išvysti jauną ir perspektyvų žmogų, kuris būtų toks ambicingas ir pasiekęs savų tikslų. Apie muziką, svajas bei ateities planus JAUTI.LT skaitytojų teismui – Sakalas Čumačenko.

Pristatyk save skaitytojams

Sveiki, mieli skaitytojai, esu Sakalas Čumačenko. Ir aš esu žmogus. Žvaigždžių žmogus, romantikas, kūrėjas.

Kuo gyveni šį pastarąjį laikotarpį?

Gyvenu kūryba. Kūryba, improvizacija, aplinkoje, kurioje visur aplinkui aidi mano balsas.

Ruduo mūsų krašte, regis, užsitęsė. Daugeliui menininkų šis metų laikas labai svarbus. O ką Tau kasmet reiškia ruduo?

Jis kaskart suteikia daug skausmo, daug džiaugsmo – suteikia kaitą. Aš begal ją vertinu, ja džiaugiuos ir ją išnaudoju savai gyvenimo kūrybai. Ruduo, tai magiškas laikotarpis, kada mirštanti gamta Tave veikia ir sekina, tempia praeities vaiduoklius atgalios Tavo akiratin ir verčia kovoti su nostalgija.

Kadais save įvardijai esąs dainius. Kaip pats atradai muziką? Galbūt muzika atrado Tave?

2e04208d-e993-41f8-b6fb-0d28790a8d5bAš ir esu dainius. Aš juk dainuoju, taip? Nuo jaunų dienų dainavau. Visuomet savo balsu žaisdavau, jausdavau, skleisdavau. Niekuomet nesustojau, tačiau, ne kaip daugel, aš esu pilnai savamokslis muzikantas. Manęs niekuomet neleido jokion muzikos mokyklon, niekuomet neragino tobulinti savo „kažko“, nes tuomet nieks nežinojo, ar išvis aš galiu turėti „ką“ ar ne.

Tiesą sakant, man vislab tai menkai rūpėjo. Ir kadangi man tenka atsakinėti į šiuos klausimus, tad akivaizdu, jog man tikrai menkai rūpėjo abejonės iš aplinkos ir aš, tai berašydamas, turiu galimybę įsijungti konkretaus savo ir savo grupės pasiekimo įrodymo.

Turbūt daugelis Tave žino kaip muzikantą, begrojantį senose Vilniaus gatvelėse. Ne per seniausiai subūrei naują grupę, kuri vadinasi „Sakalas Čumačenko & „Či“ . Kaip ši grupė atsirado? Kokio žanro muziką grojat? Kaip šis muzikinis etapas skiriasi nuo praeito, kuriame Tu buvai vienas „akustinis Sakalas“?

Pataisysiu tave – manęs nežino kaip gatvės muzikanto daugelis. Žmonės, šiuo metu esantys iki dvidešimt penkerių, mane atpažįsta kaip muzikantą iš įvairių manos, tuomet tik prasidėjusios, muzikinės karjeros pirmųjų koncertų. Vienetai atmena, jog kartkartėm yra tekę šiek tiek pagroti Pilies gatvėje, tik joje ir tik kadais.  f9bc7607-915d-44d6-afa2-a1b531930619Mano muzikinė kelionė prasidėjo man skambinant vienam… absoliučiai vienam. Tačiau niekas nė nenutuokė, kiek garsų aš girdėdavau. Žmonės, vaikščioję, ėję į mano koncertus, džiaugdavosi energija ir mano paties svaigulingais žaidimais mano balsu, bet jie, matydavę mane vienui vieną, nė nenutuokė, jog visuomet begrodamas, bedainuodamas aš girdėdavau aplink save smuiko melodijas, žemuosius bosinės garsus ir labai aiškius stiprius ritmus. Bet girdėdavau tai vienas. Kol vienądien pagaliau tai pavyko pakeisti.

Grupę subūriau lygiai prieš metus. Ir tai – didžiausias mano paties pasiekimas. Grupė „Či“ iš niekur neatsirado. Mistikos čia tikrai esama. Tai visuomet buvo mana svajonė – suburti grupę žmonių, kurie džiaugtųsi mano kuriamomis dainomis ir realizuotu save jose, kaip muzikantai ir kaip emociniai padarai.  Ir Visata padovanojo šią nuostabiausią dovaną – galimybę būti tokioje grupėje ir kurti su tokiais turtingais muzikantais. Mes grojame romantinį eksperimentinį roką ir senąją romantinę dainą. Šis etapas skiriasi tuo, kad praeitasis tebuvo pasiruošimas šiam. O štai dabar – tai pilnai tvirta, tikra ir oficialu.

Visai neseniai facebook‘e pastebėjau, jog sukūrei savo, kaip fotografo, puslapį „S95“. Kas tau yra fotografija, kuo ji Tave sužavėjo, kodėl nusprendei į ją gilintis?

Fotografija tai dar viena sritis, kurion traukiu. Aš esu meno žmogus – grynai, konkrečiai, pilnai. Kadangi aš itin aktyvus, itin, apskritai, man nėra2dc35be6-4612-4ac1-913f-455608831328 įmanoma kažko neveikti. Aš visuomet veikiu. Visuomet. O kadangi mane traukia tik meniški dalykai, tai juose save ir realizuoju. Šešiolikos metų būdamas pajutau,  kad noriu fotografuoti. Pajutau ir tiek. Niekieno neįkvėptas ir net niekam nepasiūlius, nusipirkau pirmąjį analoginį fotoaparatą, išsyk pradėjau įamžinti akimirkas. Lig šiol turiu daugelį kadrų išsisaugojęs savo fotoalbumuose iš savo šešioliktųjų, septynioliktųjų metų gatvės gyvenimo. Rausvi merginų skruostai, gyvenimo paklydėliai, artimi ir tolimi prašalaičiai – tuose kadruose puikuojas viskas.

Na, o dabar visą tai tęsiasi. Tik kur kas profesionaliau. Tiesa, išsyk išsklaidysiu bet kokius įsivaizdavimus, jog esu fotografas. Aš nė trupučio nesu arti fotografo statuso ir manau, jog niekuomet neturėsiu pakankamai laisvo laiko, kad jį pasiekčiau Fotografija – tai žaidimas šviesa taip, kad gebėtum ja išreikšti jausmą, mintį ar net nuomonę. Na o aš – gaudau atspindžius. Atvaizdus šaunių akimirkų.  Žinoma, jie taip pat galės kitiems sukelti jausmus ir mintis ir aš iš jų to tikiuos, tačiau užsiimu tuo ne dėl to, kaip kiti pasijus dėl manų kadrų. Mano gaudomi atspindžiai – tai mano paties memuarai man pačiam, kuriais aš paprasčiausiai dalinuosi.

Šį rudenį „LRT Opus“ radijuje pradėjai vesti laidą. Kaip ten patekai? Kaip vadinasi tavoji laida, apie ką ji? Papasakok savo potyrius kuriant šį savo kūrinį.

„LRT Opus“ yra fantastiška radijo stotis, skleidžianti nišinius muzikinius skambesius, o jiems pasiūlius man prisijungti, žinoma, nė nesudvejojau. Mana laida „Formatas S.`“ skleidžia nišinius garsus pilnu pajėgumu. Laidoje kalbuosi su kitais kūrėjais iš Lietuvos, pats semiuos patirties iš jų ir dalinuosi garsais iš savo pasaulio. Aš myliu tai ir jaučiuos ten taip pat mylimas.

Kaip manai, kokių asmeninių savybių trūksta jaunimui, kuris nepasiekia savo tikslų bei svajonių?

7f12d5e4-55a4-4878-8041-417c5e012878Manrods, gali ateiti netgi metas man susitelkti ir skleisti tikrąjį, ilgą atsakymą viešai ir aiškiai. Trūksta labai daug ko. Trūksta svajonių. Trūksta tikėjimo svajonėmis, trūksta atsidavimo, bendrai tikėjimo, mąstymo „ištraukus galvas iš „dėžės“. Trūksta pasiryžimo ir nedvejojimo. Tačiau tai žino daugel. Bet žinoti ir suprasti – du skirtingi dalykai. O ką jau bekalbėti apie išvadų darymą ir judėjimą pirmyn. Galima sakyti, kad svajoti lengva. Tačiau tai nėra pilnai tiesa. Spaudimas turėti karjerą, finansinius išteklius, išsilavinimą, be galo spaudžia mūsų jaunuosius šviesulius ir jie, įklimpę į šį liūną, labai bijo išbristi. Po dvylikos metų mokykloje, išeiti svetur, išbristi iš savo komforto zonos ir pradėti savęs paieškas, atsisakyti studijų bent porai metų, nėra pats lengviausias dalykas. Reikia išmokti būti vienam, ieškoti. Net kalbėjimas apie tai varo kai kuriuos žmones iš proto. Nors ne, žmonių nevaro.Varo elementarios masės gretas.

Neišsigąskite, aš už švietimą ir mokslą. Tačiau aš kur kas labiau už apsišvietimą ir mokslą, kai jis atėjęs Tau padeda auginti Tavo asmenybę ir prisideda prie jos,  o nesi tiesiog paketas žinių ir faktų. Daugel jį bruką į save net neturėdami pilnai suformuotos savo asmenybės. Aš puolu, tačiau tik tuos, kurie po dvylikos metų žengia studijuoti, nes taip įprasta, baisu. Mokykla – studijos – darbas. O blogiausia, kai po to tiesiog įvyksta mirtis. Išnykimas nė nepalytėjus gyvenimo vaisių, šio pasaulio dovanų, kurie pasiekiami svajonių siekiant, judant, tobulėjant, augant – gyvenant. Gyvybės trūksta.

Tavo manymu, ko trūksta šiandieninei Lietuvos kultūrai?

Na, su kultūra šiek tiek kitaip. Sunku atsakyti ko trūksta, kai pati kultūra taip sparčiai kinta, auga ir transformuojasi. Lai auga ir toliau. Pamatysime ateityje.

Ar save laikai laimingu žmogumi?

c7babde1-b77a-4199-a3b8-09adf1867379Taip. Aš esu laimingas.  Esu laimingas, nes visuomet siekiu visko, ko tik panorėjęs, visuomet judu pirmyn. Visuomet svajoju ir plečiu savo troškimų sąrašą pažymėdamas pasiektais pasiektuosius. nes žinau, jog šis gyvenimas vienas ir aš nieko neprarasiu jį pilnai gyvendamas.

Aš esu laimingas, nes nestinga kančios.  Aš esu laimingas, nes nestinga ir liūdnų akimirkų. Esu laimingas, nes niekuomet nedvejojau ir visuomet žengiau tvirtai mintis užtildydamas ir mėgindamas išgirsti Širdies dūžius. Aš esu laimingas, nes aš gyvenu.

Ko palinkėtum skaitytojams?

Mylėkite gyvenimą ir mylėkitės su juo – jame. Turite jį tik vieną. Nelaukite stebuklų, nes jų reikia siekti, o be pastangų troškimų geidžiant – jais nebent užtrokšite. Nieks ant viršukalnių Jūsų neužkels, Jums bijant bent žingsnį žengti, tačiau pradėjus eiti, tikint, geidžiant ir atsiduodant visa Šerdimi savo tikslui, sėkmingi vėjai tikrai stumtels nesyk pirmyn.

Sakalas Čumačenko & „Či“ – Degs Šermukšniuose (Rudenį Kraujas)

Komentarai
Pasidalinkite

Leave a comment

Your email address will not be published.