Senoji animacija – panacėja ar tik sentimentų maišas?

pagal | 2020 30 sausio

Kad ir kaip mylėčiau šiuolaikinius „Pixar“ ar „Dreamworks“ studijų kuriamus animacinius šedevrus, senoji animacija vis tiek kelia daug prisiminimų. Tos ašarų upės, išverktos kiškiui obuolių vaikams neparnešus ar Eicho mamai žiemai į ežerą įlūžus yra neatsiejama mano vaikystės dalis. Taip jaučiuosi ne aš vienas. Senieji animaciniai filmai įsišaknijo į mūsų kultūrą ir nežada trauktis – vyresni žmonės juos cituoja neužsikirsdami, tuo pačiu keiksnodami viską, kas nupiešta per pastaruosius kelis dešimtmečius. Ar tikrai rusiška produkcija yra visiška animacijos viršūnė, o „Digimonus“ reikia uždrausti?

Nors ir nebesu tarybinis vaikas, išgirdus žodžius „Mikė Pūkuotukas“ visada pirmiausia pagalvoju apie rudą didžiaakį meškiną, o ne apie tą geltonąjį raudonais marškiniais. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kuris iš šių dviejų brolių, panašių tik vardu ir aistra medui, yra vyresnėlis. Rusų gilinimąsį į autorinių teisių vingrybes geriausiai iliustruoja neseniai A. Ramanausko socialiniame tinkle pasidalintas paveikslėlis. Jei „Na, Palauk!“ dar galima pavadinti savotiška „Tom and Jerry“ interpretacija, tai „Mikė Pūkuotukas“ buvo tiesiog pasiimtas nekvaršinant galvos net kuriant pavadinimą (Winnie the Pooh – Винни-Пух, paprasta). Panašų likimą išgyveno ir kiti populiarūs animaciniai filmai, vieni trim žingsniais atsilikdami nuo originalo patrauklumo, kiti priartėdami labai arti.

hedgehog

Senoji animacija dažnai liaupsinama dėl savo šviečiamosios funkcijos – istorijos čia pasakiškai paprastos, veikėjai aiškiai skirstomi į teigiamus ir neigiamus, o pabaigos, kaip pasakoms ir priklauso, visada tik laimingos. Sunku nesutikti, kad tai puiki vaikų ugdymo priemonė, skiepijanti pagrindines vertybes nuo mažumės. Bėda ta, kad vaikai užauga. Visa senoji animacija buvo nukreipta į mažametę auditoriją, o dvylikamečiam bambliui istorijos apie ežiukus ir varlytes jau nebe visada įdomios. Rusai turėjo griežtą nuostatą (kurią, deja, kaip ir daug kitų, mes „paveldėjome“), kad animacija – mažamečių reikalas, tad sekančiu minėtojo dvylikamečio vertybių raidos etapu galėjo tapti nebent „Šūriko nuotykiai“. Vakarai šiuo atveju buvo išradingesni, savo animacija sugebėdami ir užpildyti paauglių nišą, ir įtraukti į suaugusiuosius nutaikytų scenarijaus gabalėlių. Jei pasisuktume toliau į rytus, Japonijos anime kultūra žengia dar giliau, kartais net į „S“ raide pažymėtas teritorijas.

Niekam ne paslaptis, kad senoji animacija nėra skanėstas akims. Prieš 30 ar daugiau metų sukurti filmukai buvo niūrūs ir tamsūs: fonai minimalūs, primityvūs, o veikėjai retai patrauklūs savo išvaizda. Vargu ar sugebėtų animacija, kurioje žalias balionėlis sunkiai skiriasi nuo mėlyno, pritraukti HD eros vaikus. Žinoma, galima būtų visa tai nurašyti prastai technikai ar tiesiog laikmečiui, kai džiaugsmas nebuvo didelė vertybė, tačiau ir dabar milžinė Rusija nespėja į patrauklumo akiai traukinį. Kai 2004-taisiais jie sukuria visai neblogai atrodantį „Aliošą Popovičių“, vakaruose jau seniai karaliauja 3D animacijos šedevrai, tokie kaip „Finding Nemo“ ar „Shrek“.

Jeigu nežiba vizualine prasme, tai senuosius filmukus galima pagirti už garsą. Ne, ne už tuos šnypštimus ir traškesius fone, bet už tai, kaip rusiški veikėjai prabyla lietuvių kalba. Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, Lietuvos televizijos darbas gali kartais pasirodyti naivokas, tačiau tuometiniai aktoriai turi nuoširdumo ir tikrumo, taip reto šiuolaikiniams įgarsintojams.

Objektyviai vertinant, tai, ką matėme mes ir mūsų tėvai, nebuvo šedevrai,  tačiau kad ir kokia netobula ir kreiva bebūtų ta senoji animacija, ji man vis tiek patinka. Kalti dėl to tikriausiai sentimentai. Lygiai taip pat kaip seni nutrinti džinsai, kuriuos gaila išmest, dažnai atrodo kažkuo patrauklesni už ką tik paimtus iš vitrinos, taip ir man ruda rusiškoji meška atrodo artimesnė už vakarietį medaus addictą.

Va mūsų laikais būdavo mūltikai, tai ne dabar, pokemonai visokie…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *