Sesijos čiuožinėjimas stogais ir kitais nelygiais paviršiais

pagal | 2020 30 sausio

Labas vakaras, ponai. Šiandien, manau, reikia nori nenori pripažinti, kad iki egzamino likusios valandos nė kiek nedžiugina. Ypač jei jas tau vis primena mama, įkišanti galvą į kambarį iš virtuvės, kur kepamų blynų kvapas jau primena paskutinį keptą omletą (šis patyrė visišką fiasko prieš mūsų plačią giminę. Vargšė, po šiai dienai neatsigauna). Negaliu sakyti, kad mano sesija prisvilusi, kaip ir mamos blynai, bet iš esmės giminės bruožas kažką sudeginti atgimė ir many. Prosenelis padegė stribų būdelę, senelis kaimyno daržinę, mama omletą, blynus ir viską ką tik kepa, o aš mokslus. Kažkaip su mano karta žodis „padegimas“ įgijo metaforišką prasmę, bet prisiekiu Dievu, man kitos išeities nebuvo. Iki kaimyno daržinės nenueinu, nes neturiu su kuo, būdelių nebėra, o mano virtuvėj egzistuoja tik šaldytuvas ir mikrobangų krosnelė (pastarąją mama visuomet taikosi išmest: a la jos vaikiuką nužudys kažkas, ką spinduliuoja „mikrobangė“, bet po kiek laiko supranta, kad jos maisto koncepciją many išugdė tam tikrą atsparumą  netgi radiacijai).

Dažniausiai laiko, skirto pasimokymui, ir laiko, likusio iki egzamino, proporcija nėra visai lygi, tačiau per tuos varganus du metus jau spėjau pamatyti, kokie stebuklai gimsta paskutinę naktį: referatai 15 puslapių, anotacijos ir visas kitas brudas. Kartais atsitrauki nuo vaizduoklio (žinot, kaip aukštojo išsilavinimo siekantis žmogus, turiu paisyti kalbininkų normų, kurios kelia ne tik juoką, bet ir tam tikrą nerimą smegenyse apie galimą Lietuvos nusikalbėjimą iki tokio lygio, jog kiekvienas imigrantas iš čia skuos nė nespėjęs klumpių pasimatuot) ir negali net savim atsistebėt, kaip sugebėjai tokį stebuklą išspaust.

Taigi kalbant apie sesiją, kurios metu mano psichika nesistabilizuoja ir šokinėja nuo kempiniukiško optimizmo iki patrikiško smegenų ištuštėjimo, galiu pasakyti, jog šis kelių savaičių laikotarpis yra taip hiperbolizuojamas, kad net aš įsijaučiau į  „o.dieve.paklauskit. manęs.kaip.sekasi .ir.aš.tikrai.pasiguosiu.kad.man.pasaulio.pabaiga.nėr.gyvenimo.ir.t.t“ būseną. Mano Ponia Gimdytoja teigia, jog čia jau mano nuosavos problemos, nes puolu mokytis paskutinę akimirką. Tačiau aš atsikosčiu ir iškilmingai visų mūsų vardu atsakau „c‘mon, Mam, gal per daug domiuosi socialiniu gyvenimu, bet vertėtų pripažinti, jog mano susidomėjimas akademiniu gyvenimu žiemą ir vasarą tikrai kelia susižavėjimą“. Savaime suprantama, po tokio sakinio bent kažkiek mąstantis žmogus sprunka iš Mamos akiračio, tačiau ausis visada pasiekia miglotos nuotrupos apie nedėkingumą, atsakomybės neturėjimą, kažką apie tėvo giminės genus ir apie sunkų kelią į mokylą bei laikus, kai prie ruso tinginių nebuvo. Tad galbūt sesija yra didesnis iššūkis tėvams, nei jų vaikams, nes tuomet sustiprėja nerimas „ar tik neteks prieš giminę raudonuot“. Deja, dažnokai jis yra nepagrįstas, nes 95 atvejais iš 100, pusė giminės jau miega po suolais, kai stalas dar tik dengiamas. Laimei, jie turi mūsų kartą, kurios milžiniškas kiekis ir noras mokytis (sesijos metu) atneša vis didesnį pelną universitetams.

P.S. Tuos, kuriems pažymiai sunkiai ridenasi, paguosiu Roterdamiečio žodžiais, kuriuos jis paskyrė Kvailybei prisistatyti: „Trumpai sakant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“. Tikiuosi, pasiguodėt. Labanakt. Iki egzamino liko 5 valandos ir 40 minučių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *