Šiandieninei Lietuvos žiniasklaidai etikos kodeksas neegzistuoja?

pagal | 2020 30 sausio

Žiniasklaida – pagrindinis naujienų ir visuomenės informavimo šaltinis, kuris atlieka demokratijos priežiūros funkciją ir

atstovauja viešąjį interesą. Nėra jokios abejonės, kad visuomenei ji reikalinga ir naudinga. Kita vertus, žiniasklaida naudinga yra tik tuomet, kai atitinka moralės, atsakomybės ir etikos standartus. Deja, šių dienų Lietuvos visuomenėje kyla vis daugiau ir daugiau probleminių klausimų, susijusių su ketvirtosios valdžios etikos taisyklėmis: ar mūsų žiniasklaida yra etiška? Ar visuomenės informavimo šaltiniai yra atsakingi ir patikimi? Ar Lietuvos žiniasklaidai etikos kodeksas egzistuoja? Šiuos ir dar įvairesnius klausimus sutinkame tiek spaudoje, tiek internete bei televizijoje ir, rodos, nusigręžti nuo svarbių faktų, įrodančių etikos stoką dabartinėje žiniasklaidoje, nebeįmanoma.Kalta istorija?

Sakoma, kad kiekvienos problemos analizę reikia pradėti nuo pradžios, todėl grįžkime į dar ne visai tolimą praeitį. Vienas iš ryškiausių lūžių lietuviškos spaudos, o tuo pačiu ir žiniasklaidos istorijoje, buvo spaudos draudimo laikotarpis. Kokia žiniasklaida dominavo ir koks buvo pats žurnalistas? Kiekvienas, kuris domisi mūsų istorija, puikiai žino, jog tais laikais žurnalisto, kaip savarankiškos profesijos, nebuvo. Tokį darbą atlikdavo visuomenės inteligentai: rašytojai, menininkai, kunigai, o pagrindinis anų laikų naujienų šaltinis buvo knygos. Žinoma, vėliau buvo pradėti leisti pirmieji laikraščiai, kurie buvo platinami nelegaliai. Nors spauda buvo uždrausta ir tiek ją platinusiems, tiek skaitantiems grėsė įvairios represinės bausmės, tačiau galime didžiuotis, kad nepaisant baimės užsitraukti caro valdžios rūstybę, nelegalios knygos buvo tiesiog išgraibstomos. Kas lėmė tokį žmonių ryžtą ir norą skaityti?

Uždraustas vaisius visada saldesnis, tačiau akivaizdu, jog visuomenė pasitikėjo lietuvių inteligentijos leidžiamomis knygomis ir laikraščiais. Jie skelbė tiesą apie carinės Rusijos valdžią, ragino visuomenę stoti į kovą ir kalbėjo tik tai, kas buvo svarbu ir aktualu be jokios neigiamos propagandos ir manipuliacijos, o apie etikos ribų peržengimą net nebuvo jokios kalbos. Galima tik svarstyti, ar tų laikų visuomenės informavimo skaidrumą lėmė baimė ir priespauda, laisvės stoka, ar tiesiog pačių žmonių kitoks pasaulio ir tam tikrų vertybių suvokimas.

Kitas istorinis laikotarpis, stipriai paveikęs ne tik anų laikų, bet taip pat ir šiandieninę žiniasklaidą – iki skausmo pažįstami sovietiniai laikai. Nors tada spauda nebuvo visiškai uždrausta, tačiau privalėjo paklusti sovietinės valdžios interesams ir skleisti propagandinę informaciją. XX a. spaudoje ryškiai atpažįstamos manipuliacijos, propaganda, melas, kurstymas ir moralės stokos požymiai. Galima būtų teigti, kad žiniasklaida pažengusi neetiškos pusės link, tačiau juk tai tik baimės ir susiklosčiusios santvarkos padarinys. Publicistai elgėsi taip, kaip jiems buvo liepta, jie neturėjo pasirinkimo laisvės ir buvo įsprausti į griežtus sovietinės valdžios rėmus. Tad sovietinių laikų žiniasklaidos nukrypimą nuo etikos standartų dar galima pateisinti, tačiau kodėl beveik niekas nepasikeitė atgavus nepriklausomybę ir šiandien Lietuvos radijas, spauda, televizija, internetas įgavo neetiškos žiniasklaidos etiketę? Atsakymas gana paprastas ir aiškus – mes jau nebežinome, kas etiška, o kas ne. Staigus laisvės atgavimas, jokių spaudos draudimų ir reguliavimų nebuvimas apsuko lietuviams galvą. Mes pasimetę, nes demokratinė laisvė suteikė daugiau teisių nei pareigų. V. Landsbergis yra pasakęs, jog mes nebemokame gyventi laisvėje – nėra jokios abejonės, kad tai atsiskleidžia ne tik visuomenėje, bet ir žurnalistų darbuose.

Neetiška žiniasklaida – įrodymų netrūksta!

Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje vyrauja ne tik nustatytos tam tikros teisės, bet taip pat taisyklės ir pareigos. Mūsų laisvo gyvenimo ribas apibrėžia įvairūs įstatymai, teisiniai aktai, LR Konstitucija ir kodeksai. Vadinasi, visoms gyvenimo sritims, taip pat ir žiniasklaidai, yra nustatytos tam tikros taisyklės. Pagrindinis žurnalistų darbo ribas ir etiką nustatantis dokumentas yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuriame aptariamos žurnalisto teisės į viešą ir privatų asmenį, nešališkumas, skaidrumas, patikimumas. Deja, Lietuvos žiniasklaida nelinkusi laikytis etikos taisyklių ir negali pasigirti ypatinga morale ir atsakomybe.

Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, viename straipsnyje piktinosi Vilkaviškio portalo vilkaviškietis.info atvirumu ir skaidrumu. Internetinėje svetainėje viešai išpeikiamas rajono leidinys „Santaka‘‘ , tačiau mėgstantis žeminti kitus portalas nenurodo nei savo adreso, nei telefono numerio ar elektroninio pašto. Portalas – anonimas, skelbiantis ir rašantis (ne)teisingą informaciją, bėga nuo atsakomybės.

Neseniai TV3 televizija buvo pripažinta neetiška žiniasklaidos priemone. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pateikė tokį nuosprendį dėl laidų „Kodėl“, „Akistata“ ir „Paskutinė instancija”. Šios laidos pateikia informaciją, kurios neturi kitos žiniasklaidos priemonės, todėl nenuostabu, kad tenka griebtis etikos kodeksui prieštaringų veiksmų: privataus asmens teisių pažeidimo bei skelbti informaciją, rodyti vaizdus, kurie gali paveikti vaikų psichiką. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje televizija neetiška pripažįstama pirmąkart. Iki šiol nuo etikos sargų buvo kliuvę laikraščiams „Vakaro žinios“ ir „Lietuvos žinios“ – jie buvo pripažinti etikos nesilaikančiais dienraščiais.

„Lietuvos ryto‘‘ televizija buvo įspėta už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pažeidimą, kai programoje „Lietuvos rytas.tv‘‘ buvo transliuojamas vaidybinis filmas „Apokalipto‘‘, kuriame, pasak Žurnalistų ir leidėjų komisijos, gausu žiaurių scenų.

Žengsime etiškos žiniasklaidos link?

Jeigu priėjome išvadą, jog mūsų žiniasklaida neetiška, kyla klausimas, ar problemos sprendimo būdai yra efektyvūs ir ką galima padaryti, kad ji būtų ne tik etiška ir skaidri, bet taip pat kokybiška. Kokybė yra tiesiogiai susijusi su atsakomybe ir morale. Vadinasi, jei nėra etikos, nėra ir kokybės.

 Prieš keletą metų buvo svarstoma, ar reikalingas ypatingas garbės žymuo žurnalistų darbo etikai ir kokybei pagerinti. Pasak žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, toks žymuo priverstų žiniasklaidą tapti socialiai atsakinga ir pagerintų kokybę. Žiniasklaidos priemonė, kuri yra gavusi garbės žymenį ir vėliau pažeidžia etikos kodekso įsakymus būtų greičiau pastebėta ir apskųsta. Dainiaus Radzevičiaus teigimu, skatinimas ir garbės netekimas yra geresnės bausmės, nei piniginė bauda, kuri didelėms žiniasklaidos priemonėms nieko nereiškia. Kita vertus, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkė Edita Žiobienė teigė, ypatingas garbės žymuo dar negali atsirasti, nes tai paskelbtų karą tarp žiniasklaidos priemonių ir kiltų daug diskusijų. Atskiros institucijos, kuri stebėtų žiniasklaidos priemonių etiką nėra, todėl sunku nustatyti, kas etiška, o kas ne. Editos Žiobienės teigimu, žymenis gautų tik tie, kurie nėra nei karto „pagauti‘‘, tačiau nebūtinai nekalti. Be garbės žymens įteikimo galimi 2 būdai, kaip efektyviai vykdyti žiniasklaidos priežiūros funkciją: viešai skelbti apie nusižengimus, aiškintis ir ieškoti būdų, kaip išvengti problemiškų situacijų. Moralinis poveikis dažnai duoda rezultatų, tačiau tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurios dar turi etinį jautrumą. Alternatyvus variantas – už nusižengimus bausti pinigine bauda, viešaisiais darbais ar kitomis priemonėmis pagal institucijos statusą ar finansinį pajėgumą. Pavyzdžiui, Čekijoje už etinių reikalavimų pažeidimus, galinčius neigiamai paveikti nepilnamečius, televizijos kanalams yra skiriamos šimtų tūkstančių kronų baudos, realiai sumažinančios jų pelną. Žinoma, bauda turi būti tokia, kad nuskausmintų žiniasklaidos priemonės kišenę, taip, kad ši daugiau nebenorėtų pakartoti panašios klaidos.

Pavyzdžiui, Estijoje 2007 metais buvo įsteigta ombudsmeno institucija, siekianti pagerinti visuomeninio transliuotojo skaidrumą ir žurnalistikos etikos bei profesionalumo lygį. Jeigu pastebėtas etikos pažeidimas, ombudsmenas gali rekomenduoti vyriausiajam redaktoriui apsvarstyti ar žurnalistas gali toliau tęsti darbą. Ombudsmeno pareigybę taip pat turi Danijos, Prancūzijos, Slovėnijos visuomeniniai transliuotojai ir kai kurie laikraščiai.

Kuo daugiau nagrinėji problemą, tuo labiau supranti, kad etikos stoka Lietuvos žiniasklaidoje tikrai egzistuoja. Žinoma, visada būna išimčių, pavyzdžiui, Lietuvos televizija, kuri nepasižymi stipriu komercialėjimu ir neetiškumu. Vis dėlto, alternatyvių problemos sprendimo būdų reikia ieškoti ir kuo greičiau, kadangi visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida vis mažėja. Nors sakoma, kad kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida, bet mes vis tiek galime pakeisti savo požiūrį į etikos svarbą ir tuo pačiu reikalauti kokybiškesnės ir atsakingesnės žiniasklaidos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *