Skaityti negalima išmesti?

pagal | 2020 24 sausio

„Šaukiu aš tautą‘‘ –į tėvynainius kreipėsi Bernardas Brazdžionis 1941 metais skatindamas nepasiduoti okupantams. Šiais žodžiais pradedu ir aš, norėdama išbudinti skaitytojus ir ragindama peržvelgti spaudą, kurią skaitome. Kiek jos ir kokia ji?

politologas.lt

politologas.lt

Dabar, kai rašomas žodis mus pasiekia ne tik popieriniu pavidalu, bet ir elektroniniu, vyksta intensyvi informacijos atranka. Žurnalistai siekdami išlaikyti vartotojo dėmesį dažnai griebiasi įvairiausių būdų ir vienas iš jų – supaprastintos temos. Didžiausias dėmesys išlieka politikai ir to priežastis, ko gero, yra visos visuomenės interesas dalyvauti politiniuose procesuose. Deja, šis dalyvavimas dažniausiai yrapagrįstas stebėtojo iš šono, o ne  tiesioginio dalyvio principu. Galbūt todėl daug straipsnių yra orientuota į pirmąjį tipą.

Ko gero visi pastebėjote, kad žinomi portalai dabar dažnai publikuoja straipsnius apie tam tikro politiko dienotvarkės vingrybes:  viena ar dvi nuotraukos, keli sakiniai ir galutinis rezultatas: skambi antraštė, žadanti delikatų straipsnį. Keiksnodami politikus ir reikalaudami aiškumo mes pradedame skaityti tokius niekalus bukindami savo politinį sąmoningumą. Kodėl taip? Žiniasklaida turi atlikti informavimo funkciją, tačiau įvairiai interpretuodama informacijos reikšmę susidaro sau palankią terpę tarp politikos ir visuomenės, tarp klausimus uždavinėjančių ir atsakymus teikiančių. Taigi, užuot kaltinę vienas kitą dėl nepilietiškumo, turėtume ieškoti ir daugiau kaltųjų: jei žiniasklaida paprastomis formuluotėmis informuotų apie politikų priimamus sprendimus, visuomenė įgytų kur kas didesnį supratimą. Juk dabar apie brudus politikus burnojantys žmonės dažniausiai net neturi supratimo, kuo skiriasi demokratas nuo socialdemokrato. Žvelgiant iš kitos pozicijos, kaltas ir vartorijatas. Juk neveltui yra sakoma, kad paklausa gimdo pasiūlą. Šiame politikos ir žiniasklaidos romane įsipynę skaitytojai visai nusistekena bandydami kažką suprasti ir galų gale numoja ranka piktai bambėdami apie tai, kad  visi vagys. Niekas net nepagalvoja, kad šitokią vyraujančią nuomonę išprovokavo pati žiniasklaida, pateikdama informacijos apie tai, kokiomis lėšomis kuris politikas dispnuoja ir nieko neužsimindama apie daromus darbus ir jų įtaką valstybei. Ne visi darbai  geri, tačiau jei žiniasklaida pasistengtų, mes kur kas geriau suprastume, už ką balsuoti rinkimuose.

Šiuo metu žurnalistų skelbiamas žodis nėra skirtas pačiam skaitovui, o tinklapio lankomumo reitingui  kelti arba didinti spausdinimo tiražus. Nori, kad parašytume apie kažką vagiantį? Bus. Širdis trokšta matyti kažką, kas susikompromitavo tam kiaulių garde Vilniuj ? Su malonumu, straipsnis bus.

Užbaigdama šį nuobodų straipsnį apie  informavimo neteisybes aš tikiuosi, kad jūs nuspręsite, kur dėti kablelį „skaityti negalima išmesti“, kai išvysite straipsnį apie tai, kokią arbatą iš ryto geria moteriškaitės, sėdinčios prie valstybės vairalazdės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *