Skelbiame karą pinokiams

pagal | 2020 30 sausio

Balandžio mėnesį pradedame itin smagia švente – mėgaujamės teise „legaliai“ meluoti, kurti netikėčiausias istorijas, faktus ir „džiuginti“ šiais pokštais savo draugus bei artimuosius. Balandžio pirmąją melagių knibždėte knibžda visur, kur pasisuksi, todėl  neretai pavyksta juos demaskuoti. „O ne, kaip siaubinga“ – ironiškai mesteli draugui, kuris jau penktas iš eilės tvirtina, jog tavo kelnės išteptos pomidorų padažu arba kad  kolokviumas nukeltas į kitų metų vasario 30d., tačiau akivaizdu, kad kitomis dienomis su melu susiduriame ne ką rečiau. JAV mokslininkų tyrimai rodo, kad vidutiniškai žmogus per 10 minučių trukmės pokalbį sumeluoja apie tris kartus! Dėl vadinamojo „balto melo“, kuriuo tik siekiama apsaugoti kitų žmonių jausmus, nepykstame. Nieko tokio, jei draugei nepasakei savo tikrosios nuomonės apie jos ryškiai salotinę pūstą suknelę su raukinukais. Tačiau jei meluojama siekiant nuslėpti svarbius dalykus, išvengti atsakomybės, bausmės ar pakenkti – tuomet visiems būtų pravatu pasimokyti, kaip atskirti pelus nuo grūdų, demaskuoti melą ir – kas nemažiau pavojinga – nesuklysti ir neapkaltinti melagyste niekuo dėto žmogaus. Šiame straipsnyje remsiuosi psichologės dr. Kristinos Vanagaitės seminare „Ar įmanoma atpažinti melagį?“ įgytomis žiniomis.

Laiko patikrinti melagių demaskavimo metodai

Senolių išmintis ir naudoti metodai kartais skamba pernelyg paprastai ir archajiškai, tačiau gali būti išties efektyvūs. Negarantuoju, kad sausakimšoje žmonių minioje pasigedus kokio nors daikto ir sušukus „Vagie, kepurė dega!“ tuoj pat išvysite ilgapirštį, susigriebiantį už pakaušio – reikia atsižvelgti į tai, kad šiais laikais ne visi vagišiai nešioja kepures, o nedori tautiečiai su kepurėmis gali būti pakankamai pasidomėję tautosaka ir  pagalvoti – „net jei ir dega, neišsiduosiu“. Tačiau kai kurie melo atpažinimo būdai, naudoti seniau, paremti žmogaus fiziologija ir negali apgauti. Patartina su savimi nešiotis maišelį miltų ir įtarus, kad jums sakoma netiesa, duoti saujelę pakramtyti įtariamajam. Jaudinantis ir meluojant sulėtėja seilių išsiskyrimas, todėl jei miltai greitai sulimpa ir žmogus neužsikosėja nuo tokio „pavaišinimo“, galima teigti, jog jis nėra melagis. Panašiu principu tikrindavo liepiant melagiui palaižyti įkaitintą geležį – melagiai nudegdavo ir tuo pačiu iš karto gaudavo ir bausmę, kuri puikiai veikė kaip prevencija užkirsti kelią melagystėms ateityje – po viso to būdavo sunku išvis šnekėti (gaila vargšų teisuolių, nes per tokią procedūrą net ir nekaltas žmogus gali išskirti mažiau seilių dėl išgąsčio). Dar vienas subtilus psichologinis būdas, kuris išties padėtų jums atpažinti apgaviką ar vagį žmonių būryje – jums reikės suodžiais išteptos švento asilo uodegos ir tamsios palapinės. Liepkite žmonėms po vieną eiti į palapinę ir patempti asilą už uodegos. Tik būtinai praneškite, kad asilas bliaus, kai jo uodegą temps melagis. Po procedūros jums tereikės patikrinti visų piliečių rankas – tikrasis kaltininkas nebus išsitepęs suodžiais.

Apgaulinga kūno kalba

Dažnai tenka susidurti su tam tikrais stereotipais apie meluojančio žmogaus elgesį ir, kaip ir dauguma stereotipų, šie įsitikinimai priveda prie klaidingo įvertinimo. Ko gero visiems teko girdėti, jog meluojantis žmogus vengia akių kontakto, nusuka žvilgsnį į šoną. Tai kartais gali būti tiesa, bet žinodamas šį paplitusį mitą, melagis gali kaip tik įkyriai spoksoti į akis ir bandyti suprasti ar juo tikite. Čia kyla didelė rizika nepelnytai apkaltinti pašnekovą melu, nes dažnai žvilgsnio nusukimas tiesiog reiškia, kad žmogus bando prisiminti kažkokį įvykį ar detalę, nes akių kontaktas blaško ir trukdo susikaupti. Taip pat manoma, kad meluojantis žmogus rodo susijaudinimą nevalingais judesiais, nervingai atlieka kompulsyvius veiksmus, gestikuliuoja, tačiau dažnai gali būti atvirkščiai – žmogus, kuris meluoja, sąmoningai suvokia, jog turi kontroliuoti savo kūną, todėl gali sėdėti sustingęs ir nejudrus.

Viena pagrindinių melagių atpažinimo klaidų – įsitikinimas, kad galime daryti išvadą pagal vieną požymį. Neslėpsiu, man pačiai pažiūrėjus kelias serialo „Melo teorija“ („Lie to me“) serijas ir išėjus į gatvę ima atrodyti – va, štai ši nervinga kreiva šypsenėlė turėtų išduoti tikrąsias žmogaus mintis. Tačiau mes, paprasti mirtingieji, neapdovanoti aiškiaregystės dovana, neturėtume daryti tokių skubotų išvadų – spręsti reikėtų ne pagal vieną nervingą gestą, faktų sumaišymą ar įtarimą keliantį žvilgsnį, o pagal daugelio požymių visumą. Pavienis „melagio“ požymis gali būti nulemtas situacijos aplinkybių, pašnekovo nuotaikos ir emocijų, nesusijusių su melu, arba individualių jo savybių ir  įpročių. Asmenų, įtariamų nusikalstama veikla, apklausos, norint išaiškinti ar meluojama, ekspertų nufilmuojamos ir peržiūrinėjamos bei analizuojamos įvairiais aspektais daugybę kartų ir tik tada priimamas sprendimas.

Ko trūksta melagingame pasakojime?

Sąmoningai meluoti ir iškraipyti faktus nėra taip jau paprasta, ypač jei tenka tai daryti spontaniškai. Atskirais atvejais žmogus sąmoningai suplanuoja savo melo strategijas – turint pakankamai laiko, galima sukurti išties išsamią, įtikinamą istoriją, išmokti ją mintinai papasakoti nedarant klaidų, įmanoma netgi prisiversti atmintyje pakeisti vieną atsiminimą kitu. Aktoriniai įgūdžiai, ilgalaikė melavimo patirtis ir labai laki vaizduotė –puikūs pagalbininkai  melagiui. Gerai pasiruošusio melagio pagauti beveik neįmanoma – čia reikalingos ekspertų žinios ir specialūs brangūs prietaisai – melo detektoriai.

Tačiau dažnai girdime šnekėjimo metu kuriamas istorijas ir melagystes. Spontaniškai meluojančio žmogaus kalba labai skiriasi nuo tiesą sakančio. Melagis vengia įvardinti detales – kadangi tikro, patirtimi grįsto, atsiminimo nėra, jis žino, kad pakartotinai paklaustas, nebegalės jų atkartoti. Melagio pasakojimas dažniausiai būna trumpas, sausas, jame nėra emociniu, jusliniu pagrindu paremtų elementų (jis neįsivaizduoja, kaip kvepėjo parkai, kuriuos jis „matė“ keliaudamas Filipinuose ir nežino ar paskaitoje, kurioje „buvo“, tvyrojo migdanti atmosfera ir kankino deguonies trūkumas). Taip pat, melagis skrupulingai bijo pasakoti nenuosekliai – sakydama tiesą, galiu pradėti nuo įvykio pasekmių, pratęsti nusakydama kontekstą, o tik vėliau ir ne iš eilės atpasakoti eigą ir taip šokinėdama nuo vieno prie kito beveik nerizikuoju susipainioti, o melagingo pasakojimo gija tokiu atveju gali nepataisomai susimazgyti. Meluojant bijoma pripažinti, kad kažko neprisimenama, tarkim, teisingus parodymus apie prieš metus vykusį įvykį duodantis liudininkas, paklaustas, ką vilkėjo tądien, drąsiai pasakys, kad neatsimena – tai buvo seniai ir jis neskiria tokiems dalykams daug dėmesio. Melagingus parodymus duodantysis sakys: „Na, buvo pavasario pradžia, tai tikriausiai  buvau su savo žaliu puspalčiu ir raudonu sijonu, tikriausiai ir su tuo gražiu šaliku, na, bet gal ir klystu…“. Taip pat, tiesą sakantis žmogus dažniau naudoja iliustruojančius jo žodžius gestus, dažnai pažodžiui atpasakoja tiesioginius pokalbius – šių dalykų taip pat pasigendama melaginguose pasakojimuose.

Taigi, yra daug šnekėjimo aspektų, išduodančių melo tikimybę. Informacijos patikimumą reikia vertinti ne vien pagal akivaizdžias ir lengvai patikrinamas faktų klaidas, bet ir pagal pasakojimo, kalbos manierą.

Iš pirmo žvilgsinio gali pasirodyti, jog  žinant, kokiais būdais atpažįstamas melagis, galima nesunkiai pritaikyti šias žinias priešingam tikslui – įtikinamam ir sunkiai demaskuojamam melui. Tačiau neapsigaukite – vien žinojimas, kurie kalbėjimo ir gestikuliavimo aspektai gali būti išduodantys, nesuteikia gebėjimo tuos aspektus valdyti ir greitai keisti. Situacija, kai tenka meluoti dėl rimtų dalykų, yra įtempta ir sudėtinga, organizmas atsiduria stresinėje gynybinėje būsenoje ir bandymai geriau meluoti gali kaip tik dar labiau išblaškyti ir susilpninti kontrolę (vengdamas išsiduoti vienu būdu, gali pamiršti kontroliuoti kitą). Profesionaliam melagiui reikia gerų įgūdžių, kurių ugdyti aš jums tikrai nepatariu. Neverta eikvoti enegijos tokių kompetencijų ugdymui, nes moralinio pasitenkinimo apgaule niekaip nepasieksi. Būkime atsakingi už savo veiksmus ir tuomet meluoti nereikės, o visus tikslus pasieksime švaria sąžine. Tačiau išlikime budrūs ir neleiskime dumti mums akių ir pudruoti smegenų – išmokime pamatyti ilgą pinokio nosį. Tegyvuoja tiesa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *