Skystasis „Žmogus iš plieno“

pagal | 2020 30 sausio

Superherojų filmai išgyvena renesansą – anksčiau atrodę nepažeidžiami komiksų veikėjai pagaliau prabyla apie savo silpnybes, prisimena sunkią praeitį ir atveria žmogiskąją savo pusę. Ch. Nolan sėkmingai „sužmogino“ Betmeną, Marc Webb – Spidermaną, o dabar atėjo eilė Zach Snyder ir pačiam Supermenui. Bene svarbiausias DC komiksų atstovas  naujausiame  savo nuotykyje stoja ginti Žemės nuo į ją pasikėsinusių svečių iš Supermeno gimtinės – Kriptono.

Kriptono gyventojai nustekeno savo planetą ir išnaudoję visus turimus natūraliuosius resursus pasmerkė ją žūčiai. Iš nykstančio Kriptono išsigelbėti pavyksta tik vienam kūdikiui – Kal-el, kurį tėvai paskutinę sekundę išsiunčia į Žemę, kur jis gauna Klarko vardą. Neilgai trukus kudikį priglaudusi Kentų šeima supranta, kad šis vaikas yra ypatingas. Išskirtine jėga, nepaprastai aštriais pojūčiais ir gera širdimi pasižyminčiam atvykėliui niekaip nepavyksta pritapti tarp mirtingųjų žemiečių. Taip Klarkas būtų ir gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą, dirbdamas atsitiktinius darbus bei karts nuo karto išgelbėdamas vieną kitą nelaimėlį, jei ne nelaimę išgyvenę tėvynainiai iš kosmoso.

„Žmogus iš plieno“ (nemaišyti su „Plieninis žmogus“, taip jau nutinka, kai verti belekaip) iš pradžių priverčia jaustis tarsi nusipirkus bilietą į „Avatar“ tęsinį. Dar niekada Supermeno filmas nebuvo toks kupinas mokslinės fantastikos – filmo kūrejai didžiąją biudžeto (o jis, beje, milžiniškas) dalį atseikėjo lokacijų, kostiumų, erdvėlaivių ir ginklų kūrimui, na, o specialieji efektai liejasi upėmis viso filmo metu. Vaizdas tikrai neblogas, tik tas Russel Crow, nuskrendantis ant drakono, priverčia skeptiškai kilstelti antakį.

cavill

Po „Superman Returns“ atsisakius Brandon Routh paslaugų, kūrybinei grupei teko ieškoti naujo aktoriaus žemės sergėtojo vaidmeniui. Darbas ne iš lengvųjų – aktorių pasirinkimas yra stipriai suvaržytas per ilgus dešimtmečius fanų galvose susiformavusio įvaizdžio, tad kardinalus pasikeitimas gali likti nesuprastas. Šįkart apsiaustas atiteko Henry Cavill, žinomam iš „Immotals“ ir serialo „The Tudors“.  Su Supermeno vaidmenų atlikejų talentu visada buvo problemų, o po pastarojo „Man of Steel“ rimtai pradėjau tikėti ryšiu tarp išraiškingo smakro ir aktoriaus talento trūkumo. Tiesa, meistriškumo stygius pagrindiniame vaidmenyje bandomas kompensuoti senais vilkais antraplanėse rolėse: išvystame ir kiek nepatogiai sci-fi aplinkoje besijaučiantį Russel Crowe, ir iš ekranų dingusį Kevin Costner, ir serialams atsidavusį Laurence Fishbourne. Mažai reikšmingą Loius Lane vaidmenį čia atlieka Amy Adams.

Scenarijaus autoriai akivaizdžiai taiko į naujausias madas ir stengiasi atskleisti, kad po superherojaus kauke (arba akiniais) slepiasi žmogus. Sekama pasaka apie sunkumus mokykloje ir problemas prisitaikant kitoje planetoje nors ir banaloka, tačiau sukalta neblogai ir, kaip paaiškėja vėliau, yra bene geriausias filmo momentas. Bėda ta, kad režisieriui ji neatrodo verta dėmesio. Filmui vos įsibėgėjus ir žiūrovams pradėjus megzti viltis, kad jie išgirs istoriją apie Supermeno vidinį pasaulį, Zack Snyder spjauna į visas Klarko charakterio subtilybes ir vietą užleidžia Veiksmui. Iš antros pavaros režisierius nesicackindamas jungia penktą ir ja nulekia visą likusį kelią, taip antrąją filmo pusę paversdamas viena didele kulminacija su dramatiška Zimmerio simfonija fone.

Man-of-Steel-Russell-Crowe

Neabejotinai filme jaučiama branda. Klarkas Kentas jau nebe tas šmaikštus vaikis, kuris bėgioja į Metropolio telefono budeles tam, kad apsitemptų ryškų triko ir išgelbėtų pasaulį, dabar jis dvejonių kaustomas vyras, gyvenantis kažkur pasaulio pakraštyje ir ieškantis tikrosios savo vietos. Tiesa, ir pats triko, nors vis dar raudonai mėlynas (vėlgi, kūrejai čia yra žiūrovų vergai), atrodo kaip niekad subtiliai, elegantiškai ir brandžiai. Šlovė tam, kuris nusprendė, kad Klarkui pats laikas tapti rimtu Kentu, ir atsisakyti raudonų triusikų ir plaukų sruogelės ant kaktos.

Prastai pasirinktas filmo tempas tampa viena didžiausių juostos bėdų – kai turėtum išsižiojęs stebėti žūtbūtinį mūšį, tu tiesiog dengiesi delnu žiovulį, nes tokių scenų ką tik jau buvo trys. Tikiesi, kad tokia intensyvi klausos ir regos pojūčių ataka baigsis po kokių 100minučių, bet ne. Zack Snyder jaučia nenumaldomą poreikį pridėti dar vieną pusvalandį, per kurį iš esmės nevyks nieko, tik nemirtingi bičai toliau entuziastingai talžys vienas kitą į trapų žemišką asfaltą. Efektingai.

Sprogimai, griūvantys pastatai, dūžtantys automobiliai, lazeriai, kosminiai laivai… „Man of Steel“ suteikia naują prasmę išsireiškimui „efektų filmas“, čia jų kiekis matuojamas ne vienetais, o traukinio vagonais. Visgi, filmas nors ir blizga, ilgainiui jis savo grožiu tampa panašus į populiariąją NickyMinaj.

Turėdamas neblogą idėją, prie kurios nagus prikišo ir pats Ch. Nolan, „Žmogus iš plieno“ galėjo tapti vienu geriausiu ir neabejotinai brandžiausiu Supermeno filmu. Deja, jis nužudomas prasto tempo, silpno pagrindinio aktoriaus pasirodymo ir daugybės scenarijaus spragų. Vaizdo efektai žiba, gaila tik, kad kai išsisklaido dirbtiniai CGI dūmai, nelieka nieko. Ieškantiems antrojo „Dark Knight“ siūlau nesivarginti, o komiksų ir veiksmo fanams, žinoma, rekomenduoju.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *