Smūgis Lietuvos kinui – „Redirected/Už Lietuvą“

pagal | 2020 24 sausio

Vargu ar dar liko negirdėjusių apie naująją kino chuligano Emilio Vėlyvio juostą. Prieš keletą metų dorovingąją visuomenės dalį piktinęs iki tol nematyto nepadorumo filmais „Zero“, šią žiemą režisierius sugrįžta gerokai rimčiau nusiteikęs ir pasikvietęs pastiprinimą – britų aktorių komanda, kurios priešakyje Vinnie Jones.

„Redirected“ prasideda mėgėjams vagiūkščiams Londone nusprendus apiplėšti stambias žuvis ir prisikišus kišenes pinigų pabėgti į Malaiziją. Planas būtų puikus, tačiau dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio jų skrydis yra nukreipiamas į artimiausią oro uostą, į Lietuvą. O čia ir gimsta jau į folklorą patekusi frazė „LITHU-FUCKIN-WHAT?!“. Jei ne varnelės ir nosinės ant aktorių pavardžių, pirmojoje filmo dalyje tikriausiai ne vienas būtų pasitikrinęs, ar tikrai į tą salę pataikė, ar tikrai čia lietuvišką filmą rodo. Apie atvykėlių nuotykius Lietuvoje sukaltas filmas turi visus įmanomus britiškos kriminalinės komedijos atributus – iš rankų į rankas keliaujantį pinigų maišą, chaosą, daug smurto ir įspūdingas britiškų keiksmažodžių grandines.

Nors beveik visa prie filmo dirbanti komanda lietuviška, pagrindiniai vaidmenys patikėti britams. Ir šlovė E. Vėlyviui už tai! Nors pasamdytieji britai dėl akivaizdžių priežasčių ir nėra aukščiausio lygio žvaigždės, tačiau pagaliau vaidyboje atsiranda lengvumas, natūralumas, entuziazmas ir nebetenka už aktorius norėti, kad pagaliau jų kančia baigtųsi. Lietuviai puikiai užpildo trumpus epizodinius vaidmenis, bet dėl neaiškių priežasčių visiškai nėra pajėgūs ištempti pagrindinį vaidmenį kine. Režisierius supranta tai, ir trumpai šmėžuojantys Andrius Žiuraukas, Vytautas Šapranauskas tampa tik maloniu akcentu, priverčiančiu kvatotis visa gerkle, bet ne centrinėmis figūromis. Visą centrą plačiais pečiais užpildo britų kriminalinio pasaulio idealas Vinnie Jones. Be proto džiugu, kad pagaliau kalbėdami apie žvaigždes lietuviškame kine galime paminėti kažką apčiuopiamo ir žinomo pasauliui, ir nebereikia vapėti, kad va, Ingeborga Dapkūnaitė tai 3 minutės filmavosi su Bradu Pitu.

„Redirected“ savo tema gali pasirodyti į Romo Zabarausko „Streiką“, kur lietuviai vaizduojami kaip 90-aisiais užstrigę korumpuoti kaimiečiai. Po „Streiko“ ant Romo už tai pykau, nes jis viską pasakoju rimtu, skausmo kupinu veidu ir su aiškiai matomu nusivylimu. O štai Emilis iš pažiūros daro tą patį, tik jo filmas verčia šypsotis, nes viskas perteikiama su agresyvia ironija. Taip jis pataiko į du taikinius: įtinka tai daliai visuomenės, kuri dėvi juostuotas uniformas ir netveria džiaugsmu visus kitataučius vadindami babajais, ir tiems, kurie iš pirmųjų visada tyliai juokiasi. Gaila tik, kad salėje daugiausia decibelų juoko skambėjo su bezdalais ir ant nugaros ištatuiruotu pimpalu. Matyt, tų pirmųjų visada bus daugiau.

1412203_538841226206525_1058840615_o

Nors lietuviškas filmas jau pats savaime yra įvykis, „Redirected“ viešųjų ryšių komanda dirbo (ir dar dirba) taip, kaip dar niekas nėra to daręs. Pradedant milijoną peržiūrų skaičiuojančia, pilvą ir žandus skaudinančia Tado Vidmanto „Marozų mokykla“ ir reklama didžiosiose televizijose, baigiant užrašais ant „Vytauto“ butelių ir lėkštais lozungais Facebook‘e, kokie vagys yra valdžia. Kai viskas susideda į krūva, nuo „Redirected“ tiesiog nebegalima pasislėpti, o tada ir nebesistebi, kad per pirmąsias dienas filmas jau surinko visai nelietuvišką milijoną.

Kad ir kiek kartų pavartojau žodį „lietuviškas“, nereikia apsigauti – „Redirected“ savyje to lietuviškumo turi labai nedaug, nes laužo visas įmanomas lietuviško kino normas. Vėlyvis išspardo visą lietuviško kino palikimą ir neina lėtuoju ir nuobodžiuoju keliu. Taip, į Guy Ritchie stilių čia velniškai panašu, bet man tik nuoširdžiai smagu, kai kino kūrėjai mokosi iš geriausių. Apie mąsliojo lietuviško kino tėvą „Redirected“ turi aiškią poziciją, kurią išreiškia sekundei ekrane sušmėžuojančia šuns būda, kur viduryje žodžio PUPA nekaltai įterpta raidė „i“.

„Zero“ buvo smagus ir neįprastas produktas, skirtas vidiniam šalies vartojimui, tačiau „Redirected“ šiuo metu yra bene vienintelis filmas, vertas tarptautinės rinkos. Visiškai kito lygio požiūris į vaidybą, reklamą ir technines detales, turbūt geriausias garso takelis nuo „Velnio nuotakos“ laikų (plojimai „The Bus“) ir septyniolika kartų greitesnis tempas, nei bet kuriame kitame mūsų šalies filme, užgožia spragas, apie kurias pagalvoti turi laiko tik atsistojęs nuo kėdės. Išėjęs prisimeni, kad dialogų čia beveik nebuvo, o kapojimasis skambiomis frazėmis, apipintomis keiksmažodžiais, tapo bene pagrindiniu filmo varikliu. Dar prisimeni, kad buvo velniškai smagu.

„Redirected“ tiesiog būtina pamatyti, vien dėl to, kad suprastume, kas yra ambicijos kine ir kad mes jų galime turėti. Dėl savo brutalumo jis gali nepatikti dorovingiems ir jautriems, tačiau čia ne lietuviškas serialas, čia mafijos galvos nesako „reikia užlenkti šį kvailį“. Emilis Vėlyvis dovanoja jums labiausiai entertain’inančias 2 valandas lietuviškame kine.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *