Spektaklis „Kruvinos vestuvės“ – tai kur kas daugiau, nei meilė

nuotr. bernardinai.ltTamsus kambarys. Šaltas mėlynumo atspalvis palei sienas. Kur ne kur storos, medinės briaunos. Durys atvertos, o pro jas sklinda lauko šviesa. Šviesa nešildo, todėl nesukuria jaukaus namų židinio atmosferos. Tokia spektaklio „Kruvinos vestuvės“ (rež. Paulius Ignatavičius), pagal ispanų rašytojo F. G. Lorka, aplinka sutiko atbėgusius žiūrovus į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą saulėtą trečiadienio popietę.

Kaip vėliau sužinome, šitie namai priklauso našlei motinai, kuri palaidojo savo vyrą ir vyresnįjį sūnų. Antras sūnus (akt. Tomas Stirna) gyvena su ja, tačiau greitu metu žada vesti. Būtent tuoktuvės užvirė pragarą, apie kurį motina jau seniai nujautė.

Šis spektaklis gausus poezijos, plaukiančios iš pačių ispaniškos rašytojo sielos gelmių… F. G. Lorkos kūryba užvaldo, įtraukia, neleidžia žiūrovoui pasilikti stebėtojo pozicijoje. Visą dramą persmelkiantys lyriniai žodžiai kviečia į veiksmą, žaisti kartu, maksimaliai išjausti visų veikėjų jausmus, nepaliekant nė mažiausios vietos, kuri nutrauktų saitus su šioje salėje vyksiančia realybe.

nuotr. a. VMT

Turiu pripažinti, aktoriai, vaidinę šiame spektaklyje, yra aukšto lygio savo srities meistrai. Visiškas įsijautimas įkvėpė pjesės veikėjams gyvybę ir nė sekundei neleido suabejoti jų tikrumu. Mane be galo sužavėjo Jaunosios (akt. Indrė Patkauskaitė) deginantis žvilgsnis, staigūs, ryžtingi posūkiai, energija trykštantis jaunas kūnas, o taip pat naivumas, pažeidžiamumas, išduodantys jos trapią širdį. Taip pat motina (akt. Dalia Overaitė), kurios stipriame balso tone prasiveržia kančia ir jos išdidi laikysena, už kurios slepiasi skaudi gyvenimiška patirtis. Apie motinos vaidmenį plačiau pasiskaityti galite čia.

nuotr. a. VMTRežisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus pastatytas spektaklis sudrebino mano egzistenciją iki pamatų. Karšta meilė, kraujas… Karštos ašaros, deginančios skruostus.  Ir lietus, kuris „plauna mirusiųjų veidus“… O dar tas vienišas aidas, persmelkiantis visą salę… Jis lyg nakties šauksmas, tarp aukštų, smailių kalnų keterų, perveriantis veikėjų ir mano širdį aštriu mėnulio durklu. Šio aido niekas negirdi, vien tie, kurių žodžius jis atkartoja. Veikėjų jausmai atsimuša į sienas, nes nė vienas negirdi, o gal paprasčiausiai nenori girdėti kito sielos šauksmo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kiekvienas remiasi protu, neleisdamas jausmams prasiveržti į išorę. Tačiau ilgainiui išryškėja ydingas tokio pasaulio suvokimo būdas, kadangi nuslopinti jausmai, atsiradus bent mažiausiai progai, vienu mirksniu sujaukia visas proto nustatytas taisykles.  Vien naktis supranta veikėjų skausmą ir tik ji yra ištikima sergėtoja tų, kurie kenčia. Tai jos skraistė dangsto nuodėmingą aistrą, karčias ašaras ir tyrą meilę.

nuotr. a. VMT

Vilniaus Mažojo teatro įkūrėjas ir jo vadovas Rimas Tuminas yra pasakęs: „Aš amžinai kovoju su savimi, kovoju už grožį, kuris neturi namų, nes jo yra visur. Tik akimirką galima jį pajusti, paliesti ir nudegti. O po to vėl gyventi abejonėse. Bet tos akimirkos pakanka, dėl jos verta gyventi, net jei ji būtų vienintelė“. Taip pat ir šiame spektaklyje jaunoji pora bando pagauti šią grožio akimirką, net jeigu ji būtų vienintelė, net jeigu ji kainuotų gyvybę…

Prisiminiau dramaturgijos dėstytojos taiklų pastebėjimą: poezija tai erotika. Ir iš tikrųjų – tai erotika, aistra, deginanti protą. Ji negailestinga žudikė. Sutrypia protą, sudegina savo ugningame glėbyje. Palieka tik pelenus, primenančius tą lemtingą kovą ir pergalę, už savęs tempiančią kruvinas aukas…

„Mik, pumpurėli, žirgas

Ėmė staiga pravirko.

Jo kojos žaizdotos,

Karčiai apledėję.

Sidabrinis durklas

Akyse jo žėri.

Nusileido prie upės.

Ak, kaip jie nusileido!

Smarkiau nei šaltos bangos

Kraujas tekėjo veidu.“

Komentarai
Pasidalinkite