Studentiška pasaka be galo

pagal | 2020 30 sausio

Autoriaus perspėjimas! Šis įrašas bukina ir yra visiškai nenaudingas mąstančiai butybei… Neskaitykit, jei tikitės ko protingo.

Sąmonė – yra… Galvą skauda net užsimerkus, o burnoje Sacharos dykuma. Praplešiu akis…. Kodėl reikia taip garsiai knarkti? Metu iš artimiausio pasitaikiusio po ranka daikto kambarioko link. Jis susikeikia. „Kiek valandų?“ – išgirstu klausimą. Žvilgteliu laikrodžio pusėn, o šis rodo jau po vidurdienio. „Kaip visada“ – atsakau. Trumpai, porą valandų pagulinėjęs nusiteikiu išsiropšti iš lovos ir pasidaryti ką nors valgyti. Kaip ir kiekvieną dieną: atidarau šaldytuvą, išsigandęs ten pasikorusios žiurkės, uždarau ir pradedu skusti bulves. Reikia skubėti – šiandien man atsiskaitymas. Kažkokiu mistiniu būdu sugebu įsipjauti į pirštą skutekliu. Mmm… keptos bulvės su krauju.

Valanda po… Jau bėgu į universitetą. Prie auditorijos durų pasitinka pliktelėjęs seniokas ir nužvelgęs mane atkiša ranką – suprask „duok studento pažymėjimą“… Na imk, man negaila. Nurodžius dėdei, klusniai smuktelėjau į vietą, ir prasidėjo. Nekalti žvilgčiojimai kaimynų pusėn, juokas supratus, kad net nenutuoki, apie ką klausimas. Na, visų atsiskaitymų rutina. Greitai brūkštelėjau savo išmintį į tą popieriaus lapą ir apleidau patalpas tikėdamasis, kad dėstytojas nesugalvos permesti akim tavo darbo iš smalsumo ir nepradės prunkštauti šalia kitų iš juoko. Nešdinamės!

Dar po valandos aš jau tame universitete, kurį myliu ir dėl kurio vis dar prisiverčiu keltis į atsiskaitymus. Popaskaitinė veikla – savų idėjų ir norų realizavimas (na, jei norai neapsiriboja ties potraukiu vienais apatiniais visą dieną trolinti facebook‘e). Kažkoks protingas žmogus kažkada protingai pasakė – „diplomas darbo nesuras“. O man ir nereikia, aš pats sau fainas, pats susirasiu!

Vėl gurgteli pilvas. Ženklas, kad reikia eiti namo pavalgyti, bet vis tik tingisi. Ką daryt? Pasiūlau keliems kursiokams nulėkti sukirsti skanią picą. 5 minutės ir mes picerijoje – pica aštri, reikia užsigerti. ALAUS! Yra… Ramiai gurkšnoji šaltą alų ir kalbiesi su kolegomis apie savo ateities projektus, idėjas ir šiaip bendrus interesus, net jei tai yra tas pats facebook‘o trolinimas. Kažkas už nugaros prieina. Atsisuki – kambariokas su savais kursiokais. „Sėskit! Vietos užteks visiems!“ Antras bokalas alaus. Trečią kažkas pastato už gražias akis (na, gal ir ne, bet apie save gerai galvoti juk nedraudžiama)… Kažkas pradeda kalbėti apie kažkokius „tūsus“, parduotuves, dirbančias iki dešimtos valandos, „načnykus“…. Ei ei ei! Palaukit, man rytoj dar vienas egzaminas. Visi pritariamai linksi. Egzaminas ne man vienam. „Na gerai, po paskutinį bokalą alaus, ir skirstomės“.

Sąmonė – yra… Galvą skauda net užsimerkus, o burnoje Sacharos dykuma. Praplešiu akis….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *