Susimąstyti apie pakitusias vertybes priverčia Kauno mažasis teatras ir jo spektaklis „Rezervatas“

pagal | 2020 30 sausio

Ketvirtadienį, Gegužės 23 d. 19 val. Kauno mažąjame teatre įvyko mažas stebuklas – premjera. Buvo vizualiai pateikta Gintaro Grajausko pjesė „Rezervatas“, kurioje pateikiamas dabartinis daugumos žmonių gyvenimas iš arti. Vaidinime ryškiai atsispindėjo prarastos gyvenimo vertybės: darbas, sveikata, pamaldumas, draugystė, materialiniai resursai. Stipriai gvildenta alkoholio, tabako, o tiksliau žolės rūkymo tema. Buvo aptartos lygios žmonių galimybės, nusistovėję stereotipai ir pačių žmonių įpratimas prie kasdienės gyvenimo rutinos. 

Šviesoms užgesus ir salę apgaubus tamsai, prasidėjo vaidinimas kurio laukė gausiai susirinkusi Mažojo teatro publika. Pažiūrėjus pirmąsias dešimt minučių, jau buvo galima susidaryti nuomonę: du labai skirtingi Indėnai yra tarsi uždaryti savo paties sukurtame gyvenimo rezervate. Jų pasisveikinimai, vietoj „Labas“ skambėdavo – „Hou!“, išgeriamas alkoholis buvo vadinamas ugniniu vandeniu, o rūkomi tabako dūmai, buvo tobulo kvapo, juk tai – prabangi žolė! Jiems įsikūnyti į savuosius gyvenimo personažus padeda alkoholis ir rūkymas. Tai pirmoji ir viena iš svarbiausių spektaklyje pateiktų problemų. Svaiginimasis atpalaiduoja, padeda trumpam atsiplėšti nuo bėdų, sukelia džiaugsmą ir praplečia fantazijos ribas. Perteikiamas dabartinis pasaulyje susiformavęs požiūris, jog tauriųjų gėrimų ir tabako vartojimas yra kieta. Praėjus lengvam šių priemonių poveikiui, vėl grįžtama į realybę, kur problemos neišnyko, tik dar labiau ėmė slėgti ir kankinti iš vidaus.

Spektakliui įpusėjus buvo pabrėžiamos ir kitos problemos: religija, turto ir nepritekliaus suformuoti sluoksniai, sveikata. Vaidinime indėnai atliko ritualą, tarsi parodydami, kad tikėjimas gali padėti įgyvendinti svajones. Papraščiausias noras pagauti laukinį bizoną, atspindi troškimą būti įvertintiems, jaustis vyrams ir turėti maisto, kuris yra užtikrinto gyvenimo pagrindas. Meldimasis perteiktas kaip apeiga, kurio židinys buvo salėje ant medžio rąsto pastatyta lietuviškojo rūpintojėlio statula.  Tikriausiai kiekvieną žiūrovą privertė susimąstyti ar propaguojame tik religiją ar turime ir nuoširdų, tikrą tikėjimą. Kita opi problema – žmonių statusas pagal turimų pinigų, daiktų kiekį. Scenoje buvo du indėnai, tačiau jau iš pačių genties vardų galime pastebėti susiformavusį požiūrį. Vienas buvo Mokihanų giminės, kitas – Juodakojų. Mokihanas turėjo vagonėlį kuriame galėdavo miegoti, o Juodakojui naktis reikėdavo leisti lauke prie laužo. Dialogo kontekste pabrėžiama, kad tik pasiturintis gali sau leisti turtingųjų žolę, baltą moterį, geresnę aprangą, prabangesnius gėrimus. Bet ar tikrai? Kiekvienam leidžiama interpretuoti savaip – kas trukdo netikėti stereotipais ir pačiam kažkuo domėtis ir siekti?

Spektaklyje ypač pabrėžiamas pagrindinių veikėjų charakterio ir išsilavinimo skirtumas. Kaip kontrastas buvo atskleidžiamas dviejų žmonių pasaulio suvokimas. Mokihanas kalbėjo apie lygias galimybes, aukštą apsiskaitymo lygį, nuolatinį domėjimąsi profesorių patvirtintais faktais, technologijos, ekologijos, chemijos atradimų, emigracijos naujienas. Tuo tarpu Juodakojis rėmėsi tik savo senelių pasakojimais apie gyvenimą ir dabartine, aplinkinių išgalvota ar perteikta antraeile, informacija. Jis gilinasi į praeities ir dabarties skirtumus: anksčiau buvo stovimas darbas, o dabar dažniausiai – sėdimas, todėl susergama įvairiausiomis ligomis, mažiau judama. Praeityje svarbiausi šaltiniai buvo literatūra, mitai, gandai ir patirtys, o šiais laikais remiamasi tik viešai skelbiama informacija kuri atėjo „iš aukščiau“. Taigi, tarp dviejų indėnų yra ne tik genčių, bet ir kitokio požiūrio į gyvenimą suvokimas. Į sceną įbėgę antraeiliai veikėjai tik dar sustiprina šių dviejų gyventojų skirtumus. Kai vienas galvoja iš kur gauti valgyti, kitas kalbą apie plombuotus dantis, vienam barstant druską, kitas galvoja apie gražiai padarytą manikiūrą…

Visą laiką žmogus trokšta turėti užtikrintą gyvenimą – šeimą, būstą ir pragyvenimo šaltinį. Šiame spektaklyje antraeiliai vaidmenys pabrėžė, jog turi nuolat stengtis vardan savo gyvenimo tikslų. Turi nuolat prižiūrėti save ir savo poelgius, skirti dėmesio savo darbui, išsilavinimui ir susidėlioti prioritetus. Arba gauni ko norėjai arba turi skyrybas, advokatą, būsto praradimą ir visišką degradaciją. Kitas pavyzdys – žmonės, kurie nepasiekė gyvenime nieko, nes pritrūko drąsos, valios, noro ar paskatinimo gyvena dabartizme. Šiuo atveju prostitutė. Ji neturi pinigų, jei užsidirba, tai išleidžia dienos bėgyje reikmėms ir vėl galvoja, kur sukti šioje gyvenimo kryžkelėje. Visi scenoje suvaidinti kontrastai padeda žmonėms suvokti ir išsigryninti kokios vertybės ir gyvenimo normos turi lydėti tave žengiant per savo kuriamą kasdienybę.

Spektaklis buvo ganėtinai smagus, bet rimties ir paslėptų minčių tikrai netrūko. Kiekvienas galėjo interpretuoti savaip kur vyksta veiksmas ir su kokiomis gyvenimo istorijomis čia sėdi susirinkę žmonės. Vieni rezervatą galėjo įsivaizduoti kaip šiukšlyną ar apleistą namą, kur žmonės gyvena taip: išeina ir grįžta, miega ir blaivosi, grasina ir myli, padeda ir baudžia. Kita interpretacija galėjo būti kalėjimas, kur individai gyvena pastovioje rutinoje, neturi kur eiti, ką daryti, vardan ko keistis, todėl sugalvoja sau norimus gyvenimo vaidmenis, į juos įsikūnija ir stengiasi apsimesti jog viskas gerai. Trečioji interpretacija – mūsų, dabartinė kasdienybė. Galbūt spektakliu norėta pasakyti, kad kiekvienas gyvename savo susikurtoje erdvėje, persisunkę klaidinga informacija, pavargę nuo gyvenimo ir nebesistengiantys nieko keisti? Kiekvienas galime padaryti savo išvadas.

Virš valandos trukęs spektaklis „Rezervatas“ pilnai atskleidė pagrindinę idėją, perteikė pavadinimo reikšmę vizualiai, privertė susimąstyti kiekvieną salėje sėdėjusį žiūrovą. Dar kartą įsitikinau, kaip teatras gali skatinti tobulėti ir priversti galvoti apie savo poelgius ir ateities planus. Jeigu manai, jog viską padarei gyvenime, nebeturi ką keisti, pavargai nuo visko ar tiesiog nori atsipalaiduoti, turėtum apsilankyti Kauno mažąjame teatre ir pabandyti suprasti aktorių perteikiamas dabartinio gyvenimo vertybes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *