Taiklus melo šūvis filme „Medžioklė“

pagal | 2020 31 sausio

Danų režisierius Thomas Vinterberg nors kino kelyje ir nenaujokas, tačiau naujausias jo darbas „Medžioklė“ (vok. „Jagten“) stipriausias ir utopiškiausias iš visų. Jog šios mano priklijuotos etiketės nėra iš piršto laužtos įrodo ir tai, kad, filmas, kaip vienas iš Kanų kino festivalių dalyvių, pelnė Ekumeninės žiuri prizą (šis prizas skiriamas meniniams filmams), o kūrinio pagrindinį herojų Luką vaidinęs Madsas Mikkelsenas buvo įvertintas kaip geriausias aktorius.

Nors filmo tema netradicinė ir ne pati maloniausia šiais laikais, tačiau įtaigi aktorių vaidyba bei painūs scenarijaus vingiai ir užkaboriai, priverčia pažvelgti į šią temą kiek kitokiomis akimis. Panašiai kūrė ir Brechtas (vok. rašytojas, teatro kritikas, teatro režisierius) – jis rodė ne tai, ką matėme anksčiau, bet tai, apie ką vertėtų giliau susimąstyti. Kai kur galime rasti, kad tai filmas apie raganų medžioklę, tačiau drįsčiau nepritarti. Tik tai aptarsime truputį vėliau. Taigi, trumpai apie filmą.

Ramaus vyro, dirbančio darželyje gyvenimas po truputį eina į gerą. Po  skyrybų jis įsimyli iš naujo, o santykiai su sūnumi ima šiltėti, nors jo buvusi žmona tam nepritaria. Debesys sklaidosi ir jau turėtų nušvisti saulė, tačiau, tai tik tyla prieš viską griaunančią audrą. Viena darželio auklėtinė, mergaitė vardu Klara (vaid. Annika Wedderkopp), geriausio Luko draugo duktė,  įsimyli Luką. Jam bežaidžiant pagalvių karą su berniukais, jinai pribėga ir jį pabučiuoja. Tačiau Lukas, kaip turintis savo vaiką, jai labai gražiai paaiškina: „Į lūpas galima bučiuoti tiktai mamą ir tėtį.“. Ir dar jos dovana Luko švarko kišenėje, kurią vyras liepia dovanoti berniukams. Mergaitę užvaldo vaikiška neapykanta ir ji darželio vedėjai  papasakoja savo išgalvotus įvykius. Galų gale, pasklinda keistas gandas, kad Lukas – vaikų tvirkintojas. Luko gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Jis netenka darbo, iškeliama byla, o visi nedidelio miestelio žmonės nusisuka. Juo patiki tik jo brolis ir jo sūnus.

Kodėl tai filmas ne apie raganų medžioklę? Todėl, kad tai filmas apie melą, kuris kaip ginklas nepatyrusio šaulio rankose, gali nepataikyti į taikinį ir ką nors sužeisti. Šį kartą melo šautuvą laikė Klara ir jos piktas šūvis skaudžiai sužalojo Luką. Kodėl tokia mano siūloma interpretacija – pamatysite filmo pabaigoje, kuri tai akivaizdžiai patvirtina.

Filmas „Medžioklė“ taip pat iškelia klausimą – ką kaltinti, kai nėra ko kaltinti? Lukas supranta, kad Klara, turinti lakią fantaziją, melą išsigalvojo. Ir vėliau, mergaitė tai pasako ir savo mamai ir tėčiui: „Tai aš čia kvailysčių prišnekėjau.“. Ir į šį jos faktą, kad Lukas nėra toks, kokį jį laiko aplinkiniai, mama atsako: „Bet tai buvo. Tu pati nebeprisimeni, bet tai tikrai buvo.“ Ar ne sugedęs telefonas? Ar tikrai suaugę yra tokie dideli ir supratingi?

Nuostabiai sukurtas Luko personažas – jis nori pasikalbėti su Klaros tėčiu ir išsiaiškinti, kas įvyko. Viename interviu Madsas Mikkelsenas kalbėjo: „Nėra ir ko už tai kaltinti, nes visi prieš jį (Luką) nusiteikia tik iš didelės meilės mergaitei ir baimės, kad kažkas iš tiesų galėjo atsitikti.“ Jis pernelyg ramus ir vienoje scenoje, kuomet jo neaptarnauja parduotuvėje bei jį sumuša, jis grįžta atgal ir duoda atkirtį. Tarsi pagaliau, Lukas parodė, kad jis gali už save pastovėti, kad jis turi tokią teisę. Pakeri ir scena bažnyčioje, švenčių metu, kuomet giedant darželinukų chorui ir tai pačiai Klarai, Lukas atsisuka ir ilgai žvelgia į Klaros tėtį, kol šis pagaliau su skausmu balse tyliai žmonai ištaria: „Aš supratau iš jo akių.“

Vienoje „Medžioklės“ recenzijoje filmui buvo skirta 10 iš 10. Pakelčiau šio filmo kertelę dar aukščiau. Jis vertas kur kas daugiau. Danų spaudoje skambėjo tokie žodžiai: „Turbūt geriausias ir stipriausias kada nors sukurtas danų filmas” (Bjørn Kryger, Film-Nyt.dk); „Įtaigi, jaudinanti ir provokuojanti juosta“ (Kim Skotte, Politiken); „Aktorių kolektyvas tiesiog spindi. Nepaprastas Thomo Vinterbergo sugrįžimas“ (Claus Christensen, Ekko).

Filmas tiems, kurie nori pasikapstyti po žmonių sąmonės pakampius. Tiems, kurie nori išvysti tobulą nekomercinį kiną. Tiems, kurie tiki, kad visada ateina saulė, po nuožmios audros. Ir tiems, kurie norėtų išmokti, pirma išklausyti, o tik po to – nekęsti.

Už bilietus dėkojame kino teatrui „Romuva“. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *