Tarptautinis Kauno kino festivalis įsibėgėja

pagal | 2020 31 sausio

Pastarosiomis savaitėmis Kaune šurmuliuoja daugybė kino mylėtojų, aktorių, režisierių ir miesto svečių, atvykusių pasižiūrėti daugiau nei 100 filmų, siūlomų Tarptautinio Kauno kino festivalio programoje. Pasirinkimas toks platus ir įvairus, kad sau patinkantį filmą čia rastų net išrankiausias kinomanas – nuo religiniais siužetais paremtų meilės istorijų iki visiškai egzistencialistinių ar eksperimentinių dramų.

Praėjus kelioms dienoms po šeštąjį kartą organizuojamo festivalio atidarymo nemažai filmų jau spėjo palikti neblogą įspūdį.

Žmonės Ten (People Out There, 2012) – pirmasis latvių režisieriaus Aik Karapetian filmas piešia realistinį kriminalinio gyvenimo peizažą ir jo aplinkoje besimezgančius asmenybės pokyčius. Kaip teigia pats režisierius, su kuriuo teko galimybė pabendrauti festivalio metu, filmo pavadinimas nurodo atstumą tarp žiūrovų ir jame vaizduojamo visuomenės sluoksnio gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Janas po susitikimo su nuostabaus grožio Sabina kovoja su jį formuojančia aplinka, bando rasti kelią į kitokį pasaulį, nors dėl to praranda draugus ir šeimą. Daug pokyčių net ir neįvyksta, tačiau filmo pabaigoje Janas tampa emociškai brandesnis, jam nebebaisu pakovoti už savo įsitikinimus, tad pagrindinė mintis gana aiški. Filmas pateikia istoriją neįtikėtinai realistiškai – kyla mintis, kad aktoriams jų perteikiamas gyvenimas yra labai artimas, be to, neįprasti filmavimo kampai, kompozicijos, tamsūs šešėliai kuria dar įtaigesnį realizmą.

Kaip mes žaidėme revoliuciją (How We Played Revoliution, 2011) – lietuvių režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas apie taikų šalies nepriklausomybės siekį pasitelkiant muziką, kvailas veido išraiškas ir begalinį tikėjimą šviesia ateitimi. Šis filmas taip pat yra lyg padėka roko grupei „Antis“ ir jos įkūrėjui Algirdaui Kaušpėdui, prisidėjusiems prie nepriklausomybės atkūrimo. Filme daug jau žinomos Lietuvos istorijos, bet kylančios emocijos vis dar aktualios. Daug sąsajų savo tematika filmas turi su jau anksčiau šiame tinklaraštyje paminėta kino juosta „Kita svajonių komanda“, taip pat pasakojančią apie taikų šalies pasipriešinimą okupantams.

Narcizas (Narcissus, 2012) – dar vienas filmas, kurtas lietuvių režisierės. Dovilė Gasiūnaitė perpasakoja šiuolaikinę graikų mito versiją. Filmo pagrindinis veikėjas Teodoras yra talentingas, patrauklus, turi puikią šeimą, bet vis tiek nėra laimingas. Aplinkiniai jo visiškai nesupranta, kaip nesuprasti gali ir filmo žiūrovai. „Narcizas“ – tai filmas apie dvasinę kančią, ramybės ieškojimą, kovą su vidiniu „aš“. Nors istorija yra gan žinoma ir suprantama, filmo pateikimas sunkiai įtiks „Tado Blindos“ kartai, nes pati kūrinio stilistika yra labai „lietuviška“ – istorija pasakojama lėtai, dėmesys sutelkiamas į veikėjų emocijas ir išgyvenimus, daug dramatiškumo ir iš pirmo įspūdžio nereikalingų scenų. Vis dėlto, „Narcizą“ verta pasižiūrėti bent tam, kad būtų galima įvertinti lietuviško kino sklaidą – jis aktyvus ir tikrai kupinas idėjų.

Festivalis Kaune vyks iki spalio 7 d., tada persikels į kitus Lietuvos didmiesčius, taigi dar yra laiko išsirinkti savo favoritus. Seansų metu netgi vykdoma akcija – „balsuok už labiausiai patikusį filmą ir laimėk akreditaciją į 2013 m. festivalį“. Nors uždarymas jau greitai, tačiau geri filmai bei susitikimai su festivalio svečiais nesibaigė, o ir galimybė kitais metais filmus žiūrėti nemokamai vilioja, tad kine tikrai dar pasimatysime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *