Tas nepaprastas jausmas arba pirmasis šuolis su parašiutu. I dalis.

pagal | 2020 31 sausio

Viena iš mano svajonių buvo iššokti su parašiutu. Ji labai seniai, net neatsimenu nuo kada, gulėjo galvoje, kambaryje su užrašu „Svajonės, kurios bus įgyvendintos per artimiausius 10 metų“. Tai, be abejo, žinojo ir mano tėvai, nes ne kartą buvau Jiems užsiminęs apie tai. Būtent tėvai ir padovanojo dar vieną nepaprastą dovaną. Vieną iš pačių nepaprasčiausių. Šuolį su parašiutu. Dar kartą labai ačiū Jiems.

Galėčiau lažintis, nors tiesa, ne iš didelės pinigų sumos, kad kiekvienas yra pagalvojęs apie šuolį su parašiutu.  Tai tarsi šviesi vaikystės svajonė, kurios daugelis atsisako jau suaugę. O kai kurie drįsta svajoti toliau. Ir už tai yra gausiai apdovanojami.

Atsiradus galimybei šią svajonę įgyvendinti, nedvejojau nė akimirkos. Tuo metu, kai sužinojau, kad tikrai šoksiu, jaučiau, kaip manyje persipyna keli jausmai – džiaugsmas, jaudulys ir nekantrumas. Jokios baimės nejaučiau nei prieš, nei per, nei po šuolio. Jaudulys – visai kas kita, tai supras žmonės, dažnai išgyvenantys šį jausmą (sportininkai, pavojingų profesijų atstovai, prisiekę parašiutinikai ir kt.). O džiaugsmas ir nekantrumas, kaip ir dažniausia tokiose situacijose, kuomet tu esi arčiau savo svajonės labiau nei bet kada iki tol, buvo taip persipynę, kad buvo neįmanoma jų atskirti. Nepaprastai laukiau tų skrydžio, kritimo ir sklendimo akimirkų, kurias šimtus kartų mačiau įvairiausiuose parašiutizmo vaizdo įrašuose ir nuotraukose bei tūkstančius – savo mintyse.
Pagaliau išaušo išganingoji diena. Diena, kurią patyriau tai, ko niekada nebuvau patyręs. Nuvykusius į Kyviškių aerodromą netoli Vilniaus, mus pasitiko puikus oras (nors rytas žadėjo lietingą dieną…). Patyrę parašiutininkai, vertinančiu žvilgsniu nužvelgiantys visus atvykusius bei galvoje tikriausiai spėliojantys, kurie iš jų dar sugįš čia ir papildys jų gretas, o kuriuos mato pirmą ir paskutinį kartą, taip pat buvo viso šio įvykio dalimi. Vis dėl to užteko užkalbinti vieną iš jų ir žvilgsniai suminkštėjo. Jie tikrai suvokė, nors ir neparodė to, kad prieš save mato žmogų, kuris pirmą kart išbandys tai, kam jie paskyrė savo gyvenimus.

Susipažinęs su savo instruktoriumi, kuris kartu su manimi šoko tandemo tipo parašiutu iš 3 kilometrų aukščio (be instruktoriaus galima šokti iš 1 kilomentro aukščio, bet tuomet laisvo kritimo jausmas yra minimalus, nes trunka vos keletą sekundžių), pradėjau ruoštis šuoliui. Apsirengęs ir dar kartą pasidžiaugęs, kad jau visai greitai įgyvendinsiu savo svajonę, nuėjau klausytis instruktažo, kuris yra labai svarbus. Keletas neteisingų judesių ar trukdymų instruktoriui ir paskutinis tavo matytas vaizdas gali būti dangaus horizontas (moksliškai įrodyta, kad iš didelio aukščio krentantis ir pilnai suvokiantis savo būsimąjį neišvengiamą likimą žmogus miršta daug greičiau nei pasiekęs žemę). Todėl buvau ypač dėmesingas, bent trumpam išjungiau savo dešinįjį smegenų pusrutulį ir mąsčiau šaltai bei racionaliai.

Po privalomojo pasiruošimo pasukome link lėktuvo, šventos vietos parašiutininkams. Paskutinės minutės nebuvo ypatingai įtemptos dėka stebėtinai ramių instruktorių ir piloto. Jie savo darbą išmano puikiai ir šuoliui ruošėsi profesionaliai, tiksliais rankų judesiais, konkrečiais žodžiais bei kartais ant veido atsirandančia šypsena, pajuokavimais, pirmašuolių padrąsinimais. Atėjo metas sėsti į lėktuvą ir kilti.  Ant žemės liko paskutinės dvejonės, rūpesčiai, pilkos, kasdienybės rūpesčių apglamžytos mintys…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *