„The Dictator“ – nevykęs Borato perdirbinys

pagal | 2020 24 sausio

Va šitaip… Ir, regis, nebūtų ką daugiau pasakyti. Sacha Baron Cohenas pristato dar vieną savo filmą, kuriame tyčiojasi kaip moka. O tyčiotis jis moka neblogai… Bėda ta, kad po Ali G, Borato, Bruno tie pasityčiojimai jau tampa nebejuokingi. Žinoma, galite nesutikti, bet tai tik mano asmeninė nuomonė.

Dar pavasarį visam pasauliui buvo iškilmingai pranešta, kad skandalingųjų filmų kūrėjui, aktoriui Sacha Baron Cohenui uždrausta pasirodyti šių metų Oskarų ceremonijoje. Aktorius viešai pareiškė, kad ten vykti net nežada… Na ir ką jūs manot? Oskarų ceremonijoje pasirodo žavusis diktatorius, demonstratyviai išbarsto pelenus kaip pats sako, Kim Jong-il paskutine valia, ir tepa slides. Štai taip mielieji ponios ir ponai, daromas modernus marketingas. Nuo tada apie „Diktatorių“ buvo kalbama daug ir nuolatos iki pat premjeros dienos.

Na, o filmas… Filmas kaip filmas. Sąžiningai būčiau kvatojęs iki ašarų, jei nebūčiau matęs prieš tai jau paminėtų jo pirmtakų. Tačiau kas buvo dar tik išsisėmimo nuojauta žiūrint „Bruno“, tai šiame filme tapo realiu dalyku. Taip, yra tie pamėgti aukštesnio intelekto juokeliai, yra ir tie nuvalkioti buki, kurie kino salėse tesugeba išspausti keletą šypsenų, bet tai viskas. Nebuvo nė vienos filmo vietos, kur būčiau galėjęs nuoširdžiai užsikvatoti iki ašarų, o to aš pasiilgau. Ir tikėjausi, ypač po tokio pasirodymo Oskarų ceremonijoje. Gavau eilinį, Ameriką pašiepiantį filmą.

Didysis Vadijos diktatorius Jo Ekselencija Admirolas Generolas Aladinas pasiskelbia turintis branduolinį ginklą. Jungtinės tautos nebūtų Jungtinės tautos, jei nepasikviestų, galimas daiktas, labai pavojingo žmogėno aptarti reikalus ir viską išspręsti draugiškai. Ir čia prasideda tai, ką aš vadinu aukštesnio lygio humoru. Šaipomasi iš JT bejėgiškumo, šaipomasi iš Amerikos skystablauzdiškumo, iš demokratijos, diktatūros… Šaipomasi iš visų žodžių, kuriuos pirmą kartą išgirdai tik politologijos pamokoje dar mokykloje. Vienur tas humoras gilesnis ir subtilus, kai toli gražu ne visi supranta, kad buvo pasijuokta, bet kitur tiesiog atvirai drėbiama ir ale „juokis“… Na o man nejuokinga… Nebūtų kino salė, tai sakyčiau būtų tas juokinančio ir žiūrovo santykis, kai pokštas nepavyksta. Ta nejauki akimirka. Ir tokių epizodų filmas pilnut pilnutėlis. Vietomis ledai pralaužomi, bet bendras santykis ne „Diktatoriaus“ naudai.

Visumoje filmas neblogas. Gera mintis – yra, geri aktoriai ir jų vaidyba – yra, humoras, nors ir skystokas – yra…  Tai gera komedija ir pasakyti, kad laiko ji visiškai neverta, negalima. Jei jums dar nepabodo tie patys Borato stiliaus juokeliai – pirmyn į kiną. Kitu atveju pasilikit namuose ir pataupykit pinigėlius kam nors smagesniam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *