„Vargdieniai“ liko nesuprasti

pagal | 2020 31 sausio

Kai pagal įžymią knygą sukuriamas filmas, jo laukia tik du keliai – beatodairiškas liaupsinimas arba visiškas fiasko. Eidama į „Vargdienių“ premjerą, net nedrįsau svarstyti antro varianto. Vis dėlto, nepalikti kino salės vos įpusėjus filmui man tapo tikru išbandymu.

Žiūrovai dėmesį išlaikė pirmas  15 minučių 

Salė buvo sausakimša. Kai filme figūruoja tokie aktoriai kaip Hugh Jackman, Sacha Baron Cohen, Anne Hathaway, Russel Crowe ir daugelis kitų įžymybių, nieko kito turbūt ir negalima tikėtis. Žmonės nekantriai muistėsi kėdėse, kramsnojo spragintus kukurūzus, siurbčiojo gaiviuosius gėrimus ir ruošėsi seanso pradžiai. Ekrane sušmėžavo keliolika reklamų, lėtai ėmė gęsti šviesos. Filmas prasidėjo vergų scena ir nukėlė mus į 19 a. Prancūziją, kur vienas pagrindinių veikėjų Žanas Valžanas (vaidina akt. Hugh Jackman) po 19 metų trukusios vergystės, atgavo savo laisvę. Nuteistas dėl šiais laikais juokingai skambančio nusikaltimo – duonos vagystės – jis paliko savo bausmės vietą su amžina žyme biografijoje, jog yra „labai pavojingas“ ir turėjo iš naujo atrasti save, susikurti naują vertybių sistemą, vėl pažinti pasaulį. Jau pačioje pirmoje scenoje Hugh Jackman išnaudojo galimybę atskleisti savo vokalo galimybes, tačiau jo pastangos žiūrovams sukėlė tik ironišką šypsnį. Netrukus prasidėjo tai nutrūkstantis, tai vėl atsinaujinantis kikenimas ir kandžios replikos.

Nuoširdūs jausmai prieš kandžią parodiją 

Les-Miserables

Negana to, bene jautriausia scena, kurioje Anne Hathaway, įkūnijusi gyvenimo palaužtą Fantiną, nuostabiu balsu bei aktoriniais gebėjimais drebino širdį ir vertė virpuliukus bėgioti kūnu, buvo viena iš retų vietų, kai žiūrovai šiek tiek sukluso. Vis dėlto, neilgam. Pradėjus dainuoti kitiems, ne ką mažiau žymiems aktoriams, vėl pasigirdo kandžios replikos. Vienintelė scena, kuri įtiko „kino kritikams“, buvo kandi Sacha Baron Cohen, labiau žinomo iš tokių filmų kaip „Boratas“ ar „Diktatorius“, ir jo scenos partnerės, persikūnijimo meistrės Helena Bonham Carter, sukurta parodija. Ekscentriška porelė demonstravo įvairius būdus, kuriais galima pritraukti žmones bei išvilioti iš jų paskutinius pinigus. Būtent ši kandi scena patenkino publikos lūkesčius ir kurį laiką salėje buvo galima pasimėgauti tyla.

Idėja daug žadanti, rezultatas nuviliantis

Plačiau aprašyti filmo veiksmo ar scenų nėra prasmės. Žiūrovai kilo nuo kėdžių ir be menkiausio takto jausmo, braudamiesi per žmones, palikdavo salę. Žinoma, yra ir tokių vietų, kurių būtų gaila neaprašyti. Negaliu neįvertinti nuostabaus grimo. Jo dėka priartinus vaizdą stambesniu planu, aš kiekvieną kartą krūptelėdavau, o aktorių pastangoms reiktų skirti atskirą straipsnį. Vis dėlto, abejoju ar filmas pateisins lūkesčius. O ką ir galima pridurti, kai šalia sėdintis žmogus, atėjęs į MIUZIKLĄ, balsu stebisi, kodėl čia tiek daug dainuojama? O pirmoje eilėje sėdinčios merginos viduryje filmo iš neturėjimo ką veikti išsitraukia fotoaparatą? Nors idėja į kino ekranus perkelti 1980-jų metų legendinį Viktoro Hugo romano motyvais pastatytą miuziklą buvo gera, tačiau tai yra viena tų idėjų, kurioms geriau likti juodraščiuose. Bent kol žiūrovai išmoks skirti filmo žanrą ir neis į kiekvieną filmą kaip į komediją.

Vargdieniai

Tikiuosi, kad šis straipsnis neatbaidys skaitytojų nuo „Vargdienių“ žiūrėjimo. Tačiau į kiną eiti nerekomenduočiau. Palaukit kol filmas atsiras internete ir ramiai jį peržiūrėkite. Tiesa, kad Tom Hooper ekranizacija yra toli gražu neideali, kai kurios vietos per daug ištęstos, o aktorių nuoširdumas ekrane atrodo perdėtas. Bet kuriuo atveju nei vienas filmas nenusipelnė, kad pasibaigus seansui pirmi žiūrovų žodžiai būtų: „Na, ačiū Dievui, pagaliau.“ Kaip šiuo atveju ir buvo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *