Žemės menas filme „Upės ir potvyniai“

pagal | 2020 31 sausio

Žemės menas kaip postmodernistinė dailės kryptis, susiformavo XX a. 7-jame dešimtmetyje JAV. Menininkai atsigręžė į gamtą, kuri ne tik turėjo tapti nauja jų darbų eksponavimo vieta (kaip priešprieša meno galerijoms), bet ir pačios kūrybos vieta. Žemės menas plačiausia prasme gali būti apibūdinamas kaip kūrybiniai menininkų eksperimentai gamtoje. Naudodamiesi tik natūraliomis, gamtoje randamomis medžiagomis – medžių lapais, šakomis, gėlėmis, akmenimis, smėliu, moliu, sniegu, ledu – sukuria laikinus meno objektus (dažniausiai skulptūras ir piešinius). Išskirtiniai tokių kūrinių bruožai – monumentalumas ir minimalizmas. Taip pat, šie darbai yra laikini ir trapūs, nes juos kuriant vengiama naudoti dirbtinius tvirtinimo elementus, o jų ilgaamžiškumas priklauso nuo gamtos sąlygų, oro temperatūros, vėjo stiprumo ir pan. Kadangi tokie darbai suyra natūraliai, jie nekenkia gamtai. Vienus žymiausių šio meno atstovų ir pradininkų galima laikyti Richardą Longą (Richard Long), Robertą Smitsoną (Robert Smithson), Denį Openheimą (Denis Oppenheim), Valterį De Marią (Walter De Maria) ir Endį Goldsvortą (Andy Goldsworthy). Būtent apie pastarąjį menininką vokiečių režisierius Thomas Riedelsheimeris yra sukūręs dokumentinę kino juostą „Upės ir potvyniai“ („Rivers and tides“) . „Dabar yra dvidešimt minučių po aštuonių, o potvynis turėtų prasidėti apie  trečią valandą. Taigi neturime daug laiko. Todėl, manau, kad tau reiktų baigti 

filmuoti, ir geriau eiti rinkti akmenų. Žodžiu, daryti ką nors naudingo,“ – taip ironiškai ragindamas operatorių padėti jam, viename iš šio filmo epizodų juokauja E. Goldsvortas. Šį kartą savo darbo vieta jis yra pasirinkęs jūros pakrantę ir per tas kelias valandas likusias iki potvynio, jis nori iš stambių akmens plokščių, besimėtančių čia pat, paplūdimyje, sukurti kažką panašaus į akmeninį kiaušinį. Nenaudodamas jokių dirbtinų priemonių, kurios leistų sutvirtinti jo kuriamą objektą, menininkas rizikuoja. Spės ar nespės pabaigti savo darbą dar iki potvyniui prasidedant? Jis dėlioja vieną akmenį ant kito, tačiau dar net neįpusėjus, visas statinys ima ir sugriūva. Ir sugriūva ne vieną ir ne du kartus. Tačiau jis nepasiduoda ir tęsia savo darbą iš naujo. Ir suspėja pabaigti kūrinį laiku. Operatoriui fiksuojant tą pakrantės vietą, kur dar neseniai stovėjo jo kūrinys, dabar jau atsidūręs po vandeniu, E. Goldsvortas prasitaria, kad nemano, jog jo darbas yra šitaip sunaikinamas, jis tarsi yra padovanojamas jūrai. Žiūrint šį filmą pamatome, kad ne visi žemės menu vadinami darbai yra statiški, kuriami tik ant tvirto paviršiaus. Kitame šios juostos epizode galima išvysti, kaip E. Goldsvortas vieną prie kito jungdamas medžių lapus, padaro iš jų ilgą girliandą, kuri vėliau paleista į upę ir nešama srovės plaukia tolyn lyg gyva. Užsikabindama už kyšančių akmenų ir uolų, ji tarsi trumpam sustoja, tačiau pastūmėta upės srovės ir vėl juda toliau. žvelgiant į pastarąjį jo darbą, atrodo, kad pats menininkas klausia savęs ir kitų – kaip žemės menas atskleidžia gamtos grožį? Ar žavimasi pačiu sukurtu objektu, ar jis tik pabrėžia, atskleidžia pačios gamtos grožį, gyvastį? Ta pati mintis kyla ir žiūrint, kaip iš gėlių žiedlapių E. Goldsvortas dėlioja mažus paveikslėlius – savotiškas mandalas. Ar žiūrovus žavi kūrinys, ar tik kai menininko specialiai surinkti žiedlapiai suderinami tarpusavyje, tarsi patys atkreipiame dėmėsį ir pastebime nepaprastai vaiskias šių spalvas? žemės menas suteikia galimybę tiek jį stebintiems, tiek jį kuriantiems žmonėms iš naujo apsvarstyti savo paties santykį su gamta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *