Žiniasklaidos kokybė Lietuvoje: ar jau pasiekėme dugną?

pagal | 2020 31 sausio

Lietuvos žiniasklaida šiomis dienomis ne tik pastebi, ieško, bet ir kuria skandalus. Neretai jie atsiranda rimtos spaudos pirmuosiuose puslapiuose, tampa svarbiausiomis dienos žiniomis ir aktualijomis. To nepastebėti tiesiog neįmanoma – juk su žiniasklaida susiduriama kiekvieną dieną, jos pagalba gaunama informacija. Žmogus gali nesidomėti politika ir nesekti, kokie nutarimai priimami Seime, bet žiniasklaida net ir specialiai domėtis nereikia, nes ji pati suranda kelią pas žmones.

Nors žurnalistai ir kiti protingi žmonės dabartinėje žiniasklaidoje mato daug problemų, mažai kas imasi aiškintis, iš kur jos atsirado. Dažniausiai paprasčiausiai konstatuojamas faktas, kad žiniasklaida ritasi žemyn. Tad kaip subjektyvumas ir skandalų ieškojimas paveikia žiniasklaidos turinio kokybę? Kodėl pasitikėjimas žiniasklaida sumažėjo lyginant su pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais? Ir ar dabartinė Lietuvos žiniasklaidos situacija tikrai tokia jau beviltiška?

Apie žiniasklaidos kokybę Lietuvoje dažniausiai atsiliepiama iš blogosios pusės. Priežasčių tam nemažai – ji laikoma neobjektyvia, šališka, neetiška, nesąžininga ir korumpuota, jos kalba netaisyklinga… Tačiau dažniausiai pabrėžiama tai, kad Lietuva neturi profesionaliosios žurnalistikos tradicijų. Ir tai tiesa. Laisva ir demokratiška žurnalistika mūsų šalyje dar visai jauna, taigi nieko čia keista, kad ji dar nespėjo pasivyti Vakarų šalių. Jose nepriklausoma žurnalistika užgimė jau gerokai seniau nei prieš 100 metų (tuo tarpu Lietuvoje – vos prieš 20). Štai, pavyzdžiui, JAV dienraštis „The New York Times“ leidžiamas nuo 1851 metų, Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ pradėtas leisti 1821 metais, o laikraštis „The Times“ – dar 1785 metais. Prisiminus Lietuvos istoriją, tokiu metu dabartinėje mūsų šalies teritorijoje dar tik byrėjo Abiejų Tautų Respublika ir įsiviešpatavo carinė Rusija… Apie kokią laisvą ir demokratišką žiniasklaidą galima kalbėti tokiomis sąlygomis?

Po Sovietų Sąjungos griūties atkūrus Nepriklausomybę tikėtasi, jog Lietuva tuoj tuoj taps demokratiška, laisva ir brandžia. Atgimimo lai­kais žiniasklaida Lietuvoje galėjo puikuotis turinti milžinišką visuomenės pasitikėjimą, apie kokį nesvajoja net labai išsivysčiusios demokratinės šalys. Tokia sėkmė sietina su tikėjimu alternatyvių Sąjūdžio leidinių pateikiama „tiesa“, kuri buvo kaip atsvara valdžios peršamai komunistinei „tiesai“. Pirmasis nepriklausomas dienraštis Lietuvoje „Respublika“ taip pat turėjo didžiulį pasisekimą. Anot žurnalistės Rasos Navickaitės, „nebanaliai skambėjo tuomet žodžiai „tamsa pasitraukia ir paukštis pa­kyla“, nes tik pasitraukus cenzūros „tamsai“, iš tikrųjų galėjo plunksnas pakedenti pirmieji nepriklausomi spaudos „paukščiai“. Tai natūralu ir normalu – po šitiek kovų ir pastangų, kurios baigėsi būtent taip, kaip ir planuota (Lietuva išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos), kilo didžiulė euforija. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad viskas ne taip jau gražu ir paprasta. Spaudos ir žodžio laisvė paskatino informacijos antplūdį visais įmanomais informacijos perdavimo kanalais. Užgriuvus tokiai informacijos lavinai, neretai žmonės apskritai ima vengti bet kokios informacijos. O tai ragina žiniasklaidą vis labiau orientuotis į pramogas tam, kad pritrauktų skaitytojus ar žiūrovus.

Žiniasklaida nuo pat savo atsiradimo buvo laikoma svarbia valdžios kontrolės institucija („ketvirtąja valdžia“). Atlikti šią savo funkciją žiniasklaida gali tik tuo atveju, jei ji yra visiškai nepriklausoma. Deja, šiais laikais, kuomet žaidimai dėl įtakos, interesų ir pinigų tampa svarbesniais už tiesą ir kitas vertybes, jie ir nulemia, kas bus pateikiama visuomenei, o kas ne. Štai, pavyzdžiui, kuo skiriasi „Lietuvos Rytas“, „Lietuvos Žinios“, „Respublika“? Ogi tuo, jog šiuos laikraščius paprasčiausiai „valdo“ kiti žmonės. Tos pačios naujienos juose pateikiamos truputį skirtingai… Ir tai jau daro esminį skirtumą skaitytojui (dažnai net jis pats nejaučia, jog skaito grynai konservatyviųjų ar liberaliųjų pažiūrų laikraščius, naujienas). Ir nieko čia keista – laisva žiniasklaida Lietuvoje dar visai jauna, be rėmimo ji vargu ar galėtų egzistuoti. Taigi ją kažkas remia. Tas „kažkas“ turi vienokias arba kitokias pažiūras ir tai jau automatiškai atsispindi žiniasklaidos turinyje (nors oficialiai to būti negali). Dar blogiau – dažnai žiniasklaidos priemonės ir yra perkamos vien tam, kad parodyti savo pažiūras, savo jėgą, turtą ar norint pasireklamuoti.

Negana to, kad žiniasklaida Lietuvoje yra subjektyvi, ji dar ir skandalinga. Tokie leidiniai, kaip „Vakaro žinios“ ar „Panelė“, niekada ir nesistengė būti kitokie – jie dažnai kuria skandalus, kraipo faktus, tyčiojasi iš žmonių ir iš to gyvena. „Vakaro žinios“ net priskirtos profesinės etikos nesilaikančių leidinių kategorijai. Panašiai ir su televizijos laidomis, tokiomis kaip „KK2“, „Karamelinės naujienos“, „Nuodėmių dešimtukas“ ar „Be komentarų“. Visai kas kita su jau minėtais „Lietuvos Rytu“, „Lietuvos Žiniomis“ bei „Respublika“. Šie laikraščiai dažnai pristatomi kaip profesionaliosios žurnalistikos spauda. Vėlgi, daug panašumų ir su televizija –  „Akistata“, „24 valandos“, „Paskutinė instancija“ ir taip toliau. Nors tokia žiniasklaida turėtų būti tolima bulvarinei, skandalų joje vis tiek daug. Netgi per daug. Pradedant laidos „24 valandos“ išsityčiojimu iš kiek keistoko vyro Jono, kuris paskambino šiai laidai, nes ieško žmonos, žurnalistės Rūtos Mykolaitytės iškeltu skandalu su Seimo nariu Sauliumi Stoma (žurnalistinio tyrimo metu ji taip apsuko galvą parlamentarui, kad šis jai pasiūlė ne tik savo širdį, bet ir padėjėjos darbą Seime), pirmajame „Lietuvos Ryto“ puslapyje atsiradusiu tikrai pirmojo laikraščio puslapio nevertu straipsniu apie tai, kaip emigrantė rašytoja Zita Čepaitė nebuvo įleista į „Anties“ kocertą, nes nešėsi varškės indelį (po to kilo gana nemažas jaunimo judėjimas, pasivadinęs „varškėčiais“, arba NVVGA – Nacionaline Varškės Valgytojų Gynimo Asociacija), ir baigiant žurnalistu Kristupu Krivicku (laida „Akistata“) ir jo „užvirta“ ir vis dar nesibaigiančia istorija su Drąsiaus Kedžio dukra. Visgi yra daug išimčių – ypač alternatyviųjų žiniasklaidos kanalų tarpe. Pavyzdžiui, internetinis tinklalapis bernardinai.lt jau seniai džiugina savo skaitytojus nešališkomis, neretai optimistinėmis ir objektyviomis žiniomis. Taip pat profesionalia ir nešališka žurnalistika galima pavadinti ne vieną internetinį tinklaraštį – Andriaus Užkalnio, Rokiškio blog‘us, „Buržujaus rašinėlius“ ir taip toliau.

Žurnalistikos kokybė Lietuvoje, palyginus su Vakarų šalimis, dar žema. Ar ji tokia ir liks – nežinia. Aišku tik viena – tam, kad valstybėje ir visose jos institucijose įsitvirtintų stabili ir teisinga demokratija, reikia laiko. Nemažai Lietuvos žurnalistų vis dar arba vadinamojo „sovietinio“ mąstymo, arba pinigų medžiotojai. Dėl šios priežasties žiniasklaidoje daug negatyvizmo, perdėtų, perspaustų naujienų, skandalų, labai lengvo turinio tekstų. Belieka tik tikėtis, kad žiniasklaidos kanalai „išsisijos“ ir tie, kurie rašo vien skandalus, taip ir liks  „geltonąja spauda“, o profesionalioji žurnalistika taps tikrai profesionalia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *