Žmogus ir Dievas – tikėti ar ignoruoti?

pagal | 2020 31 sausio

Aktorius Robert Hossein sakė, jog tik beprotiškai daug drąsos turintis žmogus gali sau leisti niekuo netikėti. Tačiau šiuo klausimu yra susiformavę begalė pozicijų ir opozicijų, vyksta įvairūs ginčai, diskusijos. Daugybė žmonių teigia netikintys Dievo egzistavimu ir pateikia daugybę savo įrodymų. Bet Paul Guerin teigia, jog net tie, kurie kritikuoja Dievo buvimą, iš tiesų savaip juo tiki, nes negalima ir neįmanoma kalbėti ir neigti to, ko nėra. 

Pasitelkiant žinomų filosofų idėjas ir kalbant apie žmogaus ir Dievo santykį, reikia išsiaiškinti sąvokų reikšmes. Taigi, pirmiausia kyla klausimas, o kas visgi yra žmogus? Šiuo atveju, verta prisiminti Pascal žodžius, jog žmogus yra „niekas begalybės akivaizdoje, viskas nebūties akivaizdoje, vidurys tarp nieko ir visko“. Žmogus yra tarsi jungtis ar vidurinysis narys tarp visko ir nieko. Krikščioniškuoju požiūriu, žmogus – svarbiausias, amžiniausias bei tobuliausias Dievo kūrinys, kuris tarsi gali viską „paliesti“ ir paveikti. Tačiau daug įdomesnis Arvydo Šliogerio teigimas, jog žmogus, kaip egzistencija, gali tapti beveik bet kuo, nes savaime yra niekas, gebantis atlikti daug dalykų, turintis sąlyginį protą ir mąstymą, tačiau negalintis pakeisti likimo ar didžiųjų tiesų. Taigi, žmogus yra tarsi „funkcijų maišas“ arba gyvas lavonas.

Kyla klausimas, kaip tapti tuo, kas esi iš tikrųjų? Gimti žmogumi dar nereiškia, kad juo iškart ir tampama. Ne iš karto kiekvienas suvokia kuo tapti ar kuo norėtų būti. Nors kiekvienas ką tik gimęs kūdikis turi savo išskirtinių bruožų ir savybių, tačiau tapdamas savimi, pirmiausia turi suvokti savo poziciją pasaulyje bei užmegzti santykius ar dialogą su aplinka. Šią kelionę į save žmogus pradeda dar to pats nežinodamas, bet jau „įmestas“ į gyvenimą. Augdamas bei bręsdamas tobulėja ir ieško tikrojo savęs. Būtent šioje paieškoje, susiduriant su įvairiomis kliūtimis bei nežinomybėmis, susiduriama su Dievo prasmės ir būties klausimu. Vieni nuolankiai priima Kūrėjo teoriją bei ja tiki, kiti – juo abejoja, tačiau nė vienas neišvengia apmąstymų bei svarstymų šia tema.

Tikriausiai kiekvienas gatvėje lengvai atsakytų paklausta, koks yra tikintis Dievu žmogus. Tačiau koks žmogus be Dievo? Pirmiausia, toks individas turėtų būti praradęs bet kokį tikėjimą ir besimeldžiantis tik savo susikurtiems stabams, kitaip jis netinkamas nei krikščionybei, nei pagonybei. Toks žmogus nebetiki nei protu, nei laisve ir siekia viską sužmoginti. A. Šliogeris vienoje iš savo knygų teigė, jog Dievą, kaip patį žodį, susikūrė pats žmogus norėdamas pateisinti visas aplink esančias blogybes. Tikriausiai dėl tokios priežasties vis daugiau žmonių pasirenka gyvenimą be Dievo, nes jis tarsi tik jį kuriančiųjų apgaulė.

Psichologų teigimu, kiekvienas žodis, veiksmas, jausmas ir siekimas savaip veikia žmones. Daugelis veiksmų ar apmąstymų įvyksta įtakos dėka. Jau nuo antikos laikų pats aukščiausias bei svarbiausias žmogaus tikslas buvo laimė. Šiandien laimė įgavo daug didesnę reikšmę tiek tikintiesiems, tiek žmonėms be Dievo. Dėl šios siekiamybės gyvenama, žudoma, gydoma ar žudomasi. Kadangi žmogaus likimas jau iškart nulemtas Dievo, tad laimės ieškojimas kiekviename nuo pat gimimo (o gal ir anksčiau) jau yra tarsi užprogramuotas. Kova dėl laimės tarp žmonių vyksta nuolatos, be pertraukų ir pamažu tampa ne tik individo praeitimi, bet ir visos žmonijos istorija. Juk kiekvieno visiems puikiai žinomo įvykio pradžia buvo pirminis vieno individo siekimas, tik vėliau atsitiktinumo dėka palietęs visus. Toks laimės siekimas gali būti pavadintas maksimaliu, kuomet nepripažįstamas nei saikas, nei kokios nors ribos – tai vienas svarbiausių žmogaus be Dievo bruožų.

Tačiau visi siekimai, norai ir darbai rodo tam tikrą tikėjimą. Dažnai tai gali būti tik individualūs dalykai, tačiau besiremiantys viltimi. Juk net tikėjimas tokiomis mistinėmis būtybėmis kaip sniego žmogus ar dantukų fėja sustiprina žmogų ir padeda išlikti. J. Girnius yra pasakęs, jog kartais Dievas turi tarsi numirti mūsų mintyse bei sieloje tam, kad prisikeltų kai tam bus tinkamas laikas. Manau, puikus pavyzdys galėtų būti meilė, kurią yra jautęs ar kažkada pajaus kiekvienas žmogus. Šis jausmas visiškai susietas su tikėjimu, kuris iš tiesų reiškia ne ką kita, o ištikimybę ir saugojimą to, kas brangu. Šiuo požiūriu kiekvienas žmogus savaime yra su Dievu, nes tokiu tikėjimu negalima nei abejoti, nei nusivilti. Net gyvenant be Dievo yra kažkas, kas brangu širdžiai ir kuo tikima – nuo to pabėgti ar pasislėpti negali nė vienas, o šis jausmas, anot krikščioniško požiūrio, veda arčiau Kūrėjo.

Kitas svarus argumentas, kalbant apie Dievo egzistavimą, yra kaltė. Visi savaip jaučia ir išgyveną šį jausmą, nes iš esmės nėra nė vieno, kuris nebūtų kažkuo nusikaltęs kitiems ar sau pačiam. Netikintis žmogus turėtų nejausti šio jausmo, galbūt atvirkščiai – jausti palaimą ir malonumą darant bloga. Tačiau net ieškant savo elgesio priežasčių, pateisinimų, kaltė visada lieka, nors ir siekiama ją primesti kitiems, pamiršti ir nugalėti. Šis jausmas skatina atgailai, kuri, vėlgi, yra kelias į Dievą. Toks pat atvejis su kančia, kurios akivaizdoje žmogus pamiršta savo susikurtų stabų garbinimą ir įtaką, jis atsigręžia tik į vieną Dievą, savo Kūrėją.

Kalbant apie žmogų ir Dievą svarbu paminėti vieną iš kebliausių dalykų tarp tikėjimo ir netikėjimo – mirtį. Galima neabejotinai teigti, jog tik jos akivaizdoje tiek tikintysis, tiek netikintysis kreipiasi į Dievą. Tuomet atsiveriama tikrosioms vertybėms ir dorybėms, atsiveria tikroji žmogaus buvimo prasmė.

Galima rasti daugybę argumentų, jog Dievas egzistuoja, tiek pat – jog neegzistuoja. Tačiau tikrosios tiesos apie žmogų ir Dievą nežino niekas. Galima tik naiviai tikėti skelbiamomis tiesomis, tačiau konkretybė žmogui vis dar liks nepasiekiama. Teigti galima tik viena – žmogus pats susikūrė Dievo sąvoką, tad gali rinktis, tikėti ar ne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *